LT/Prabhupada 0567 - Aš noriu duoti šią kultūrą pasauliui
Press Interview -- December 30, 1968, Los Angeles
Žurnalistas: Kiek ilgai jūs čia esate, pone?
Prabhupāda: Aš atvykau čia 1965 rugsėjį ir tuomet, man rodos, 1967 gegužę aš šiek tiek apsirgau. Tuomet aš sugrįžau į Indiją. Tuomet vėl sugrįžau po metų - 1967 gruodį.
Žurnalistas: Taip, suprantu. Kodėl jūs čia atvykote?
Prabhupāda: Kadangi aš noriu duoti šią kultūrą pasauliui, o mano idėja yra ta, kad Amerika yra pažengusi šalis. Jeigu jie priims, tuomet bus įmanoma plačiai paskleisti šią idėja po visą pasaulį. Tokia yra mano idėja. Tačiau dabar aš turiu vilties, nes šie jauni išsilavinę amerikiečiai yra rimtai susidomėję šiuo judėjimu. O mes spausdiname žurnalus, knygas ir jie labai gerai rašo. Taigi, aš esu senas, aš galiu numirti, tačiau idėją aš įdiegiau. Ji tęsis. Ji tęsis ir jie priims. Šis eksperimentas yra padarytas. Jeigu tai bus gerai propaguojama, tuomet tai be jokių abejonių bus priimama. O šie vaikinai, kurie atėjo pas mane priėmė tai ritmai. Taigi aš turiu vilties.
Žurnalistas: Aš mačiau jūsų žurnalą. Tai labai gražus žurnalas.
Prabhupāda: „Atgal pas Dievą”?
Žurnalistas: O taip. Gražus žurnalas.
Prabhupāda: Ačiū jums labai. Ačiū.
Žurnalistas: Gražus dalykas. Kur jis atspausdintas?
Prabhupāda: Jis atspausdintas New Yorke.
Žurnalistas: New Yorke. Aš mačiau paskutinį leidinį... Gražus žurnalas. O kiek maždaug yra žmonių judėjime?
Prabhupāda: Aš turiu šiek tiek daugiau nei šimtą mokinių, kurie griežtai seka reguliatyviais principais.
Žurnalistas: Šimtą.
Prabhupāda: Taip. Skirtingose srityse. Aš turiu apie trylika sryčių. Kai kurie mokiniai dirba Londone.
Žurnalistas: Londone?
Prabhupāda: Taip, jiems labai puikiai sekasi. Jie visi yra susituokę. Aš juos apvesdinau. Taip. Aš juos apvesdinau. Jie yra jaunuoliai, kuriems maždaug apie trisdešimt. Mano vyriausiajam mokiniui 28. Kitiems 25, 24. Daugiausia 30. Ir panašiai merginos, jūs matėte šią merginą. Matote. Taigi, aš apvesdinu juos ir padarau laimingais santuokiniame gyvenime. Jų mentalitetas yra... Jie nesivaiko taip vadinamo išpūsto gyvenimo. Jie gali gyventi labai paprastai su mažiausiais kūno poreikiais, tačiau mąstydami apie labai aukštą Kṛṣṇos sąmonę. Taigi, aš labai viliuosi, kad net jei aš numirsiu... Kadangi aš esu senas, 73 metų amžiaus žmogus. Aš galiu numirti bet kurią akimirką. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad mano judėjimas tęsis. Šie vaikinai pasirūpins. Tokiu būdu mano misija bus sėkminga. Aš atvykau čia su šia idėja, kad šis Kṛṣṇos sąmonės judėjimas turėtų būti pradėtas nuo Amerikos. Kadangi tai ką priima Amerika, žmonės seks tuo, nes Amerika yra laikoma... Iš tiesų Amerika nėra skurdi šalis. Taigi, jie gali labai lengvai suprasti, jie gali tai priimti. O yra tiek daug pasimetusio jaunimo.