LT/Prabhupada 0617 - Naujos formulės nėra - ta pati Vyāsa-pūjā, ta pati filosofija



His Divine Grace Srila Bhaktisiddhanta Sarasvati Gosvami Prabhupada's Disappearance Day, Lecture -- Hyderabad, December 10, 1976

Prabhupāda: Taigi, prieš keturiasdešimt metų. Aš atsimenu tą patį dalyką toks koks jis buvo 1922-aisiais ir vis dar tas pats dalykas tęsiasi dabar. Nėra nieko naujo. Mes neturime daryti nieko naujo. Paprasčiausiai leiskite mums pristatyti tai kaip yra. Tai bus sėkminga. Nėra... Matote. Mano rašymo dvasia lygiai tokia pat. „Esame suklaidinti, visi nuklydome nuo kelio.” Ši sielą žudanti civilizacija mus klaidina. Mes turime tai žinoti, kad tai yra vedanti iš kelio civilizacija. Mūsų tikrasis gyvenimo tikslas yra suprasti savo dvasinę tapatybę ir surasti savo santykį su Dievu, Kṛṣṇa. Tai yra tikroji mūsų veikla. Tačiau ši šiuolaikinė civilizacija įvairiais būdais mus klaidina. Taigi, aš parašiau tai, kad „esame suklaidinti, visi nuklydome nuo kelio. Išgelbėk mus Viešpatie, tokia mūsų karšta malda. Stebiuosi tavo būdais atsukti mūsų veidus, garbinti tavo pėdas, Tavo Dieviškąją Malonę. Taigi ši ištrauka jam labai patiko.

Taigi, mes turime surasti būdus kaip nukreipti srovę. Juslinis pasitenkinimas yra srovė. Materialus gyvenimas yra juslinio pasitenkinimo srovė ir ši srovė turi būti nukreipta į Kṛṣṇos juslių patenkinimą. Juslinis pasitenkinimas yra, tačiau materiali civilizacija, klaidinanti civilizacija yra ta, kuomet juslinis pasitenkinimas yra priimamas asmeniškai. Kuomet šis juslinis pasitenkinimas bus nukreiptas į Kṛṣṇą, tuomet mūsų gyvenimas taps sėkmingu. Kaip gopių. Išaiškėja, kad gopės buvo susižavėjusios jaunuoliu, Kṛṣṇa, ir dėl savo juslinio pasitenkinimo jos susidraugavo su Kṛṣṇa. Ne. Tai nėra faktas. Faktas, kad gopės apsirengdavo gražiai tam, kad Kṛṣṇa matydamas jas būtų patenkintas, o ne dėl savo pačių juslinio pasitenkinimo. Įprastai mergina rengiasi norėdama patraukti vaikino dėmesį. Taigi tas pats dalykas ir čia, tačiau tai yra Kṛṣṇos juslių patenkinimas, o ne gopių. Gopės nieko nenorėjo tik, kad Kṛṣṇa būtų patenkintas. Toks yra skirtumas tarp geismo ir meilės. Meilė yra įmanoma tik tuomet kai ji yra nukreipta į Kṛṣṇą. Tai yra meilė. O už to - ne už to, bet žemiau to, viskas yra geismas. Taigi mes turėtume visuomet tai atsiminti. Juslės yra nesustabdomos, bet kuomet juslinis patenkinimas nukreipiamas į Kṛṣṇą, tai yra bhakti arba meilė. O kuomet juslinis pasitenkinimas yra nukreiptas į save, tai yra geismas. Toks yra skirtumas tarp geismo ir meilės. Taigi, Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura žinojo šį meną, kaip pasukti mūsų veiklą Kṛṣṇos patenkinimui. Tai yra Kṛṣṇos sąmonės judėjimas. Todėl aš... „Stebiuosi tavo būdais atsukti mūsų veidus, garbinti tavo pėdas, Tavo Dieviškąją Malonę.”

„Pamirštas Kṛṣṇa, mes puolusios sielos.” Kodėl mes esame puolę? Nes mes pamiršome. Mūsų santykis su Kṛṣṇa yra amžinas. Jeigu jis nebūtų amžinas kaip jūs vakariečiai galėtumėte tapti Kṛṣṇos atsidavusiais? Dirbtinai jūs negalite tapti Kṛṣṇos atsidavusiuoju. Santykis yra amžinas. Nitya-siddha kṛṣṇa-bhakti. Jis yra pažadinamas procesu. Śravaṇādi-śuddha-citte karaye udaya (CC Madhya 22.107). jis yra pažadinamas. Meilė tarp jaunuolio ir merginos nėra dirbtina. Ji yra. Tačiau meilė apsireiškia tam tikrų aplinkybių dėka. Panašiai mūsų meilė Kṛṣṇai, santykis su Kṛṣṇa yra amžinas. Jīvera svarūpa haya nitya kṛṣṇa-dāsa (CC Madhya 20.108-109). Tačiau mes turime sudaryti tokią situaciją, kad amžinas mūsų santykis būtų pažadintas. Tai yra menas. Tai yra reikalinga.

Taigi „pamirštas Kṛṣṇa, mes, puolusios sielos, mokame pačią didžiausią duoklę iliuzijai.” Kadangi mes pamiršome Kṛṣṇą, mes mokame didelę didelę duoklę, mokesčius. Kas yra tie mokesčiai? Mokesčiai yra nivartante mṛtyu-saṁsāra-vartmani (BG 9.3). Šis žmogaus gyvenimas yra skirtas suprasti Kṛṣṇą, tačiau vietoje to, kad bandytume suprasti Kṛṣṇą, mes bandome suprasti taip vadinamą materialų mokslą tam, kad galėtume tenkinti jusles. Tokia yra mūsų padėtis. Energija, kuri iš prigimties yra duota suprasti Kṛṣṇą, yra panaudojama sukurti ką nors juslių patenkinimui. Tai vyksta. Tai yra māyā, iliuzija. Todėl sakome, kad „mokame pačią didžiausią duoklę iliuzijai.” Duoklės mokestis. Juos mes mokame, nes pamiršome Kṛṣṇą. Todėl mes dabar sukūrėme atominį ginklą. Rusija, Amerika - ir jūs turėsite daug susimokėti. Jie jau ir taip daug moka. Vyksta apsiginklavimas. Daugiau nei penkiasdešimt procentų šalies pajamų yra išleidžiama dėl šio apsigin... tiek daug. Vietoje kitų tiklsų, tai yra išleidžiama karinei galiai, kiekviena šalis. Taigi, šis didžiulis mokestis, kurį mokame. Ir kuomet vyksta karas ribų nėra, kiek mes išleidžiame šiam nusiaubimui? Taigi kodėl? Kadangi mes pamiršome Kṛṣṇą. Tai yra faktas.

Taigi, šie žmonės sukūrė Jungtines Tautas, nereikalingai kovodami kaip šunys. Taigi, tai neišspręs problemų. Problema bus išspresta jei jie išleis rezoliuciją, kad visas pasaulis, ne tik šis pasaulis... Kṛṣṇa sako: sarva-loka maheśvaram (BG 5.29). Kṛṣṇa yra savininkas, taigi kodėl to nepriimti? Iš tikrųjų Jis yra savininkas. Kas sukūrė šią planetą? Mes sukūrėme ar mūsų tėvai sukūrė? Ne. Kṛṣṇa sukūrė. Tačiau mes tvirtiname „ši dalis yra Amerika, ši dalis yra Indija, o ši dalis yra Pakistanas.” Be reikalo. Kokia vertė tokio tvirtinimo? Mes galime tai tvirtinti penkiasdešimt, šešiasdešimt ar šimtą metų, o po to vienu spyriu „lauk iš čia.” Kur jūsų tvirtinimas? Tačiau jie nesuvokia šios filosofijos. Jie kovoja, štai ir viskas. „Tai yra mano. Tai mano žemė. Tai mano žemė.” Jie nežino. Kṛṣṇa sako: tathā dehāntara prāptiḥ (BG 2.13). „Šiandien jūs Amerika. Taigi rytoj net jei Amerikos viduje jūs tapsite amerikietiška karve ar amerikietišku gyvuliu, niekas jumis nesirūpins. Niekas nesirūpins jūsų politika.” Bet šio meno jie nežino. Šio mokslo jie nežino. Jie yra iliuzijoje. Jie galvoja, kad „aš liksiu amerikietis, taigi leiskite švaistyti savo laiką Amerikos interesui,” taip vadinamui interesui. Negali būti jokio intereso. Prakṛteḥ kriyamāṇāni guṇaiḥ karmāṇi sarvaśaḥ (BG 3.27). Viskas yra padaroma gamtos, o mes klaidingai galvojame: ahaṅkāra-vimūḍhātmā kartāham iti manyate. Ši iliuzija tęsiasi. „Pamirštas Kṛṣṇa, mes, puolusios sielos, mokame pačią didžiausią duoklę iliuzijai.” Mes mokame ir mokame. „Visur aplink tamsa, vienintelė viltis - Tavo Dieviškoji Malonė.” Ši žinutė. Mes paprasčiausiai esame tamsoje.

Taigi mes diskutuosime apie tai vėliau. Dabar tiesiog... Kiek dabar laiko?

Atsidavę: Be penkiolikos devynios.

Prabhupāda: Hm?

Atsidavę: Be penkiolikos devynios.

Prabhupāda: Taip. Taigi mes turime diskutuoti vėl. Taigi tas pats dalykas pažymėtas Kṛṣṇos ir paramparos sistemos dėka mes suprantame šią filosofiją. Evaṁ paramparā prāptam imaṁ rājarṣayo viduḥ (BG 4.2). Taigi išlaikykite šią paramaros sistemą. Ši Vyāsa-pūjā yra paramparos sistema. Vyāsa-pūjā reiškia priimti šią paramparos sistemą. Vyāsa. Guru yra Vyāsadevos atstovas, nes jis nieko nekeičia. Tai ką Vyāsa-pūjā.... Tai ką Vyāsadeva pasakė, jūsų guru taip pat pasakys tą patį dalyką. O ne tai, kad „tiek daug šimtų tūkstančių metų pralekė, todėl aš suteiksiu naują formulę.” Ne. Naujos formulės nėra. Ta pati Vyāsa-pūjā, ta pati filosofija. Paprasčiausiai mes turime tai priimti, tuomet mūsų gyvenimas taps sėkmingu.

Ačiū jums labai.

Atsidavę: Jaya (pabaiga)