LT/Prabhupada 0631 - Aš esu amžinas, kūnas nėra amžinas, tai yra faktas
Lecture on BG 2.28 -- London, August 30, 1973
Viena susijusi mintis yra ta, kad kuomet aš sapnuoju užmirštu šį kūną. Šis kūnas, sapne aš matau, kad aš esu skirtingose vietose, šnekuosi su skirtingais žmonėmis ir mano padėtis yra kitokia. Bet tuo metu aš neprisimenu, kad iš tikrųjų mano kūnas guli lovoje, bute į kurį aš atėjau. Tačiau mes neprisimename šio kūno. Šią patirtį turi kiekvienas. Lygiai taip pat kuomet ryte prabundu ir atsikeliu aš pamirštu kūnus, kuriuos sukūriau sapne. Taigi kuris yra tikras? Šis tikras? Šitas kūnas yra tikras ar anas? Kadangi naktį aš pamirštu apie šį kūną, o dieną aš pamirštu apie kitą, sapnų kūną. Taigi abu jie nėra tikri. Tai paprasčiausia haliucinacija. Tačiau aš esu tikras nes aš matau naktį ir dieną. Taigi aš esu amžinas, o kūnas ne. Tai yra faktas. Antavanta ime dehā nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ (BG 2.18). Śarīriṇaḥ, kūno savininkas yra amžinas, bet ne kūnas. Tokia daugybe būdu Kṛṣṇa paaiškina apie materialią šio kūno padėtį. Bet tie, kurie nėra labai protingi, su skurdžiu žinių kraičiumi, jiems tai suprasti labai sunku. Kitaip dalykai yra labai aiškūs. Ši mintis yra labai aiški. Kad naktį aš pamirštu šį kūną, o dienos metu aš pamirštu apie kūną nakčia. Tai yra faktas. Panašiai aš galiu pamiršti savo paskutinį kūno pasireiškimą, paskutinę gyvenimo trukmę ar aš galiu nežinoti ateities kūno. Tačiau aš egzistuosiu nors kūnas ir pasikeis, bet aš turėsiu priimti kitą kūną, kuris yra laikinas. Bet aš, aš egzistuoja, tai reiškia, ka aš turiu kūną. Tai yra dvasinis kūnas.
Taigi dvasinis kūnas egzistuoja, o dvasinė pažanga reiškia visų pirmą sužinoti savo dvasinę tapatybę. Visai kaip Sanātana Gosvāmīs nuvyko pas Śrī Caitanya Mahāprabhu po to kai paliko ministro tarnybą. Taigi visų pirma jis pasakė, kad ke āmi, kene āmāya jāre tāpa-traya: (CC Madhya 20.102) „Iš tikrųjų aš nežinau kas aš toks esu ir kodėl aš esu pavaldus nelaimingai gyvenimo būklei.” Todėl nelaiminga gyvenimo būklė yra šis kūnas. Todėl, kad aš gaunu... Sapne taip pat. Kuomet aš gaunu kitą kūną, kartais mes atsiduriame ant labai aukšto bambuko ar aukšto kalno nuo kurio krentame žemyn. Ir aš bijau, kartais verkiu „dabar, aš krentu žemyn.” Taigi šis kūnas, materialus kūnas, kuriam aš priklausau, kuriam aš esu... Iš tiesų aš nepriklausau nei vienam iš šių kūnų. Aš turiu atskirą dvasinį kūną. Taigi šis žmogaus gyvenimas yra skirtas tam supratimui, kad „aš nesu šis materialus kūnas, aš esu dvasinis kūnas.” Tada kitas klausimas gali būti „tuomet kokia mano funkcija?” Būdamas šiame kūne tam tikrose aplinkybėse aš galvoju, kad „tai yra mano kūnas,” o kūnas yra įstatytas į tam tikras šios šalies ar šeimos sąlygas, todėl „tai yra mano šeima, tai yra mano šalis, tai yra mano tauta.” Viskas yra kūniškoje gyvenimo koncepcijoje. Ir jei aš nesu šis kūnas, tuomet šio kūno santykiai su mano šeima, šalim, visuomene ar kiti mano santykiai yra klaidingi, nes kūnas yra klaidingas.