LT/BG 18.78

Bhagavad-gītā, kokia ji yra - AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS: Atsižadėjimo tobulumas

BG 18.77 - BG 1.1

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda

Tekstas 78

यत्र योगेश्वरः कृष्णो यत्र पार्थो धनुर्धरः ।

तत्र श्रीर्विजयो भूतिर्ध्रुवा नीतिर्मतिर्मम ॥७८॥

yatra yogeśvaraḥ kṛṣṇo

yatra pārtho dhanur-dharaḥ

tatra śrīr vijayo bhūtir

dhruvā nītir matir mama

Pažodinis vertimas

yatra — kur; yoga-īśvaraḥ — visų mistinių galių valdovas; kṛṣṇaḥ — Viešpats Kṛṣṇa; yatra — kur; pārthaḥ — Pṛthos sūnus; dhanuḥ-dharaḥ — laikantis lanką ir strėles; tatra — ten; śrīḥ — turtai; vijayaḥ — pergalė; bhūtiḥ — ypatinga galia; dhruvā — tikrai; nītiḥ — dora; matiḥ mama — mano nuomone.

Vertimas

Kur yra Kṛṣṇa, visų mistikų valdovas, ir kur didysis lankininkas Arjuna – ten, be abejonės, bus turtai, pergalė, nepaprasta galia ir dora. Tokia mano nuomonė.

Komentaras

„Bhagavad-gītos“ tekstas prasideda Dhṛtarāṣṭros klausimu. Dhṛtarāṣṭra tikėjosi, kad pergalę pasieks jo sūnūs, kurių pusėje kovėsi didieji karžygiai – Bhīṣma, Droṇa ir Karṇa. Jis vylėsi saviškių pergalės. Tačiau nupasakojęs įvykius mūšio lauke, Sañjaya taip prabilo į karalių: „Tu galvoji apie pergalę, o aš manau, kad sėkmė ten, kur yra Kṛṣṇa ir Arjuna.“ Jis tiesiai pareiškė Dhṛtarāṣṭṛai, kad pergalės jam tikėtis neverta. Pergalė neabejotinai laukė Arjunos, nes jo pusėje – Kṛṣṇa. Tai, kad Kṛṣṇa tapo Arjunos vežėju, byloja apie dar vieną Jo vertenybę. Kṛṣṇa kupinas vertenybių, ir viena jų – atsižadėjimas. Yra žinoma daugybė tokio atsižadėjimo pavyzdžių, nes Kṛṣṇa taip pat yra ir labiausiai atsižadėjęs.

Iš tikrųjų kova vyko tarp Duryodhanos ir Yudhiṣṭhiros. Arjuna kovėsi savo vyresniojo brolio Yudhiṣṭhiros pusėje. Yudhiṣṭhiros pergalė buvo neabejotina, nes jo pusėje kovėsi ir Kṛṣṇa, ir Arjuna. Kautynės turėjo nulemti, kas valdys pasaulį, ir Sañjaya išpranašavo, kad valdžia atiteks Yudhiṣṭhirai. Šiame posme išpranašauta ir tai, kad Yudhiṣṭhirą, pelniusį mūšyje pergalę, lydės nepaprasta sėkmė, nes jis ne tik teisus ir dievotas, bet ir griežtų dorovinių principų žmogus, niekada gyvenime nekalbėjęs melo.

Daugelis menkos nuovokos žmonių „Bhagavad-gītą“ laiko dviejų draugų pokalbiu mūšio lauke, tačiau tokia knyga negalėtų būti šventraštis. Kai kas paprieštaraus, esą Kṛṣṇa skatino Arjuną kautis, o tai amoralu, tačiau realią padėtį atskleidžia teiginys: „Bhagavad-gītā“ – tai aukščiausias dorovės kodeksas. Aukščiausią dorovės pamoką išgirstame trisdešimt ketvirtame devinto skyriaus posme: man-manā bhava mad-bhaktaḥ. Reikia tapti Kṛṣṇos bhaktu, o visos religijos esmė – atsiduoti Kṛṣṇai (sarva-dharmān parityajya mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja). „Bhagavad-gītos“ pamokos – tai tobulas religijos ir dorovės procesas. Gali būti, kad kiti procesai irgi apvalo ir veda į šį procesą, tačiau galutinis „Bhagavad-gītos“ nurodymas – atsiduoti Kṛṣṇai – yra bet kokios dorovės ir religijos aukščiausia viršūnė. Tokia aštuoniolikto skyriaus išvada.

„Bhagavad-gītā“ rodo, kad dvasinė savivoka filosofinių samprotavimų ir meditacijos pagalba – tai tik vienas kelių, tačiau aukščiausias tobulumas – visiškas atsidavimas Kṛṣṇai. Tokia „Bhagavad-gītos“ mokymo esmė. Reguliuojamų principų pagal socialinio gyvenimo skyrius ir įvairias religines kryptis laikymasis galbūt ir yra slaptingas pažinimo kelias. Nors religiniai ritualai kupini slaptingumo, meditacija ir žinojimo gilinimas – dar slaptingesni. O atsiduoti Kṛṣṇai, pasiaukojamai Jam tarnaujant ir sutelkiant į Jį visas mintis – pats slaptingiausias paliepimas. Tokia aštuoniolikto skyriaus esmė.

Dar vienas dalykas, apie kurį kalbama „Bhagavad-gītoje“: tikroji tiesa – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Absoliuti Tiesa yra patiriama trimis aspektais: kaip beasmenis Brahmanas, kaip lokalizuota Paramātmā ir galiausiai kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Tobulai pažinti Aukščiausiąją Tiesą – vadinasi, tobulai pažinti Kṛṣṇą. Pažinęs Kṛṣṇą žmogus savaime įgyja ir visas kitas žinias. Kṛṣṇa yra transcendentinis, nes Jis visada egzistuoja Savo amžinoje vidinėje galioje. Gyvosios esybės gimsta iš Jo energijos ir yra skirstomos į dvi kategorijas: amžinai sąlygotas ir amžinai išvaduotas. Gyvųjų esybių nesuskaitoma daugybė, ir jos yra laikomos neatskiriamomis Kṛṣṇos dalimis. Materiali energija reiškiasi dvidešimt keturiomis kategorijomis. Kūrinija yra įtakojama amžinojo laiko – ją kuria bei naikina išorinė energija. Kosminis pasaulis, priklausomai nuo to, ar jis gavęs išraišką, ar ne, yra tai matomas, tai vėl nematomas.

„Bhagavad-gītoje“ nagrinėtos penkios svarbiausios temos: Aukščiausiasis Dievo Asmuo, materiali gamta, gyvosios esybės, amžinas laikas ir įvairios veiklos rūšys. Visa tai yra Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, valdžioje. Visi Absoliučios Tiesos aspektai – būtent beasmenis Brahmanas, lokalizuota Paramātma ar bet kuris kitas transcendentinis aspektas, priklauso Aukščiausiojo Dievo Asmens pažinimo kategorijai. Nors iš pirmo žvilgsnio Aukščiausiasis Dievo Asmuo, gyvosios esybės, materiali gamta ir laikas gali atrodyti skirtingi, nieko nėra skirtingo nuo Aukščiausiojo. Kita vertus Aukščiausiasis yra visuomet skirtingas nuo visa ko. Viešpaties Caitanyos filosofija – tai „nesuvokiamos vienovės ir skirtybės tuo pat metu“ filosofija. Ši filosofinė sistema – tai tobulas žinojimas apie Absoliučią Tiesą.

Gyvoji esybė savo pirminiame būvyje yra gryna dvasia. Ji – tarytum Aukščiausiosios Dvasios atomo dydžio dalelė. Todėl Viešpatį Kṛṣṇą galėtume palyginti su saule, o gyvąsias esybes – su šviesa, kurią ji skleidžia. Gyvosios esybės – paribio energija, todėl jos linkusios sueiti į sąlytį arba su materialia, arba su dvasine energija. Kitaip sakant, gyvoji esybė yra tarp dviejų Viešpaties energijų. Ji priklauso Aukščiausiojo Viešpaties aukštesniajai energijai, todėl turi dalinę nepriklausomybę. Teisingai pasinaudojusi savo nepriklausomybe, gyvoji esybė paklūsta tiesioginiam Kṛṣṇos vadovavimui. Taip ji pasiekia savo normalų būvį – atsiduria energijoje, kuri teikia džiaugsmą.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti aštuonioliktąjį, baigiamąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Atsižadėjimo tobulumas“.

BG 18.77 - BG 1.1