LT/BG 4.10

Bhagavad-gītā, kokia ji yra - KETVIRTAS SKYRIUS: Transcendentinis žinojimas

BG 4.9 - BG 4.11

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda

Tekstas 10

वीतरागभयक्रोधा मन्मया मामुपाश्रिताः ।

बहवो ज्ञानतपसा पूता मद्भावमागताः ॥१०॥

vīta-rāga-bhaya-krodhā

man-mayā mām upāśritāḥ

bahavo jñāna-tapasā

pūtā mad-bhāvam āgatāḥ

Pažodinis vertimas

vīta — išsivadavę nuo; rāga — potraukio; bhaya — baimės; krodhāḥ — ir pykčio; mat-mayā — visiškai Manyje; mām — Manyje; upāśritāḥ — būdami visiškai; bahavaḥ — daugelis; jñāna — žinojimo; tapasā — askeze; pūtāḥ — apsivalę; mat-bhāvam — transcendentinę meilę Man; āgatāḥ — pasiekė.

Vertimas

Įveikę potraukius, baimę bei pyktį, visiškai panirę į Mane ir Manyje atradę prieglobstį, daugelis praeityje gyvenusių žmonių apsivalė pažinę Mane ir užsidegė transcendentine meile Man.

Komentaras

Anksčiau buvo minėta, kad tam žmogui, kuris turi per didelį materialų potraukį, nepaprastai sunku suvokti Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą kaip asmenybę. Pernelyg prisirišę prie kūniškos būties sampratos žmonės taip įklimpo į materializmą, kad beveik nesuvokia, jog Aukščiausiasis gali būti asmenybė. Jiems sunku įsivaizduoti, kad egzistuoja transcendentinis kūnas, kuris neyra, yra kupinas žinojimo ir amžinos palaimos. Materialus kūnas dūlus, kupinas neišmanymo ir kančių. Todėl paprasti žmonės, kai jiems kalbama apie asmenišką Viešpaties pavidalą, įsivaizduoja jį įprastiniu kūnišku lygiu. Tokiems materialistams milžiniškas materialusis pasaulis – aukščiausia forma. Jie galvoja, jog Aukščiausiasis – beasmenis. O kadangi jie giliai įklimpę į materializmą, juos gąsdina mintis apie asmenybės sugebėjimą išlikti, išsivadavus iš materijos. Kai jie sužino, kad ir dvasinis gyvenimas individualus bei asmeniškas, jie bijo vėl tapti asmenybėmis ir todėl linkę pasirinkti kitą išeitį – įsilieti į beasmenę tuštumą. Paprastai jie gyvąsias esybes lygina su okeane pasirodančiais ir vėl išnykstančiais vandens burbulais. Štai toks yra aukščiausias dvasinės būties tobulumas, kurį galima pasiekti atsisakius individualumo, asmenybės. Toks gyvenimas – tai savotiška baimės būklė, kai tobulai nesuvokiama dvasinė būtis. Maža to, daug kas net neįsivaizduoja, kad dvasinė būtis apskritai galima. Tokie žmonės, išmušti iš vėžių daugybės skirtingų teorijų bei prieštaringų filosofinių samprotavimų, pajunta kartėlį, įpyksta ir padaro neprotingą išvadą, kad nėra jokios aukščiausios priežasties, o pati esatis galų gale tiktai tuštuma. Tai ligoniai, kurių ligos priežastis – sąlygotas gyvenimas. Kai kurie žmonės pernelyg materialiai prisirišę ir todėl neskiria dėmesio dvasiniam gyvenimui, kai kurie jų nori įsilieti į aukščiausiąją dvasinę priežastį, treti apskritai prarado viltį ir netiki niekuo, nes juos erzina įvairiausių samprotavimų dvasiniais klausimais srautas. Pastarieji ima naudoti kokias nors svaiginančias medžiagas, o savo liguistas haliucinacijas kartais palaiko dvasiniais regėjimais. Reikia vengti materialaus pasaulio prisirišimų, kurie yra trijų lygių: ignoruoti dvasinį gyvenimą, bijoti būti dvasine asmenybe ir prisilaikyti tuštumos koncepcijos, kurią gimdo gyvenimo nesėkmės. Norint atsikratyti materialios būties sampratos, besireiškiančios šiais trimis lygiais, reikia visiškai atsiduoti Viešpaties globai, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui, ir laikytis pasiaukojimo tarnystės taisyklių. Aukščiausia pasiaukojamo gyvenimo pakopa vadinasi bhāva – transcendentinė meilė Dievui.

„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.4.15–16), apibūdinant pasiaukojimo tarnystės mokslą, sakoma:

ādau śraddhā tataḥ sādhu-

saṅgo ‘tha bhajana-kriyā

tato ‘nartha-nivṛttiḥ syāt

tato niṣṭḥā rucis tataḥ

athāsaktis tato bhāvas

tataḥ premābhyudañcati

sādhakānām ayaṁ premṇaḥ

prādurbhāve bhavet kramaḥ

„Visų pirma reikia turėti nors silpną norą pažinti save. Jis paskatins daugiau bendrauti su dvasiškai pažengusiais žmonėmis. Tolesnė pakopa – iniciacija, suteikta dvasios aukštumų pasiekusio dvasinio mokytojo. Jo vadovaujamas neofitas bhaktas pradeda pasiaukojimo tarnystės kelią. Atliekant pasiaukojimo tarnystę, kuriai vadovauja dvasinis mokytojas, atsikratoma materialių prisirišimų, pasiekiamas pastovumas savęs pažinimo procese ir pajuntamas pasakojimų apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Śrī Kṛṣṇą skonis. Tas skonis dar labiau sustiprina potraukį Kṛṣṇos sąmonei, kuri subręsta bhāvoje – pradinėje transcendentinės meilės Dievui pakopoje. Tikroji meilė Dievui vadinasi prema, aukščiausioji gyvenimo tobulumo pakopa.“ Pasiekusieji premos pakopą be atvangos su transcendentine meile tarnauja Viešpačiui. Žodžiu, laipsniškai, pasiaukojimo tarnystės procese, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui ir atsikračius materialių prisirišimų, baimės būti individualia dvasine asmenybe bei nusivylimų, kurie pagimdo tuštumos filosofiją, – pasiekiama aukščiausia tobulumo pakopa. Tada atsiveria kelias į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę.

BG 4.9 - BG 4.11