LT/BG 4.35

Bhagavad-gītā, kokia ji yra - KETVIRTAS SKYRIUS: Transcendentinis žinojimas

BG 4.34 - BG 4.36

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda

Tekstas 35

यज्ज्ञात्वा न पुनर्मोहमेवं यास्यसि पाण्डव ।

येन भूतान्यशेषेण द्रक्ष्यस्यात्मन्यथो मयि ॥३५॥

yaj jñātvā na punar moham

evaṁ yāsyasi pāṇḍava

yena bhūtāny aśeṣāṇi

drakṣyasy ātmany atho mayi

Pažodinis vertimas

yat — kurias; jñātvā — žinodamas; na — niekada; punaḥ — vėl; moham — į iliuziją; evam — kaip ši; yāsyasi — pateksi; pāṇḍava — o Pāṇḍu sūnau; yena — kurių dėka; bhūtāni — gyvąsias esybes; aśeṣāṇi — visas; drakṣyasi — tu išvysi; ātmani — Aukščiausioje Sieloje; atha u — arba kitaip sakant; mayi — Manyje.

Vertimas

Gavęs tikrųjų žinių iš save pažinusios sielos, tu jau niekad nepulsi į iliuziją, nes šis žinojimas leis tau pamatyti, kad visos gyvosios būtybės – ne kas kita, kaip Aukščiausiojo dalis, kitaip sakant, jos priklauso Man.

Komentaras

Gauti žinių iš save pažinusios sielos arba iš to, kuris žino tikrąją dalykų padėtį, reiškia, sužinoti, kad visos gyvosios būtybės – Aukščiausiojo Dievo Asmens, Viešpaties Śrī Kṛṣṇos, neatskiriamos dalelės. Egzistavimo atsietai nuo Kṛṣṇos pojūtis vadinamas māyā (mā –„ne“, yā – „tai“). Kai kas mano, kad mes su Kṛṣṇa neturime nieko bendra, kad Kṛṣṇa – tai didi istorinė asmenybė, o Absoliutas – beasmenis Brahmanas. „Bhagavad-gītoje“ nurodyta, kad iš tikrųjų beasmenis Brahmanas yra Paties Kṛṣṇos spindesys. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visa ko priežastis. „Brahma-saṁhitoje“ aiškiai sakoma, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų priežasčių priežastis. Milijonai Jo inkarnacijų tėra tik įvairios Jo ekspansijos. Gyvosios esybės – irgi Kṛṣṇos ekspansijos. Māyāvādos filosofijos šalininkai klaidingai mano, kad išsiskleidęs daugybe ekspansijų Kṛṣṇa liaujasi egzistavęs, bet tai visiškai materialistiška mintis. Materialaus pasaulio patirtis mus moko, kad į mažas dalis padalytas daiktas praranda pradinį identiškumą. Tačiau māyāvādžiai negali suvokti, jog absoliutas reiškia: vienas plius vienas lygu vienas, o vienas minus vienas irgi lygu vienas. Toks absoliutaus pasaulio dėsnis.

Stokojant absoliutaus mokslo žinių, mus aptraukia iliuzija, ir mes manome, kad esame atskiri nuo Kṛṣṇos. Nors mes – atsietos Kṛṣṇos dalelės, tačiau nuo Jo nesiskiriame. Gyvųjų esybių kūnų skirtumai yra māyā, nerealūs. Mes pašaukti tenkinti Kṛṣṇą. Māyā, ir tiktai ji, privertė Arjuną manyti, jog laikini kūniški ryšiai su savo giminaičiais svarbesni už jo amžiną dvasinį ryšį su Kṛṣṇa. Visas Gītos mokymas kreipia į šią išvadą: gyvoji būtybė, kaip amžinas Kṛṣṇos tarnas, neatskiriama nuo Kṛṣṇos, o savęs, kaip atsietos nuo Kṛṣṇos esybės, suvokimas vadinasi māyā. Gyvosios esybės, būdamos atsietos neatskiriamos Aukščiausiojo dalys, turi savo paskirtį; nuo neatmenamų laikų, užmiršusios tą paskirtį, jos glūdi žmonių, gyvūnų, pusdievių ir kitokiuose kūnuose. Tokius kūnų skirtumus lemia tai, kad užmirštama transcendentinė tarnystė Viešpačiui. Tačiau kai žmogus atlieka transcendentinę tarnystę su Kṛṣṇos sąmone, iliuzija iš karto išsisklaido. Grynasis supratimas apie gyvosios esybės padėtį gaunamas iš bona fide dvasinio mokytojo – taip išvengiama klaidingos minties, kad gyvoji esybė prilygsta Kṛṣṇai. Tobulas žinojimas – tai supratimas, kad Aukščiausioji Siela, Kṛṣṇa, yra aukščiausiasis visų gyvųjų esybių prieglobstis ir kad nuo Jos nusigręžusias gyvąsias esybes apgauna materiali energija ir tuomet jos mano turinčios atskirą egzistenciją. Šitaip sutapatinusios save su įvairiais materialiais kūnais, jos pamiršta Kṛṣṇą. Tačiau kai šios suklaidintos gyvosios esybės pakyla į Kṛṣṇos sąmonę, tai reiškia, kad jos išsivadavimo kelyje; tai patvirtinama Bhāgavatam (2.10.6): muktir hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Išsivaduoti – tai reiškia būti prigimtinėje padėtyje, amžinai tarnauti Kṛṣṇai (įgyti Kṛṣṇos sąmonę).

BG 4.34 - BG 4.36