LT/BG 5.12
Tekstas 12
- युक्तः कर्मफलं त्यक्त्वा शान्तिमाप्नोति नैष्ठिकीम् ।
- अयुक्तः कामकारेण फले सक्तो निबध्यते ॥१२॥
- yuktaḥ karma-phalaṁ tyaktvā
- śāntim āpnoti naiṣṭhikīm
- ayuktaḥ kāma-kāreṇa
- phale sakto nibadhyate
Pažodinis vertimas
yuktaḥ — atliekantis pasiaukojimo tarnystę; karma-phalam — visos veiklos vaisių; tyaktvā — atsisakydamas; śāntim — tobulą ramybę; āpnoti — pasiekia; naiṣṭhikīm — nesudrumsčiamą; ayuktaḥ — nesantis Kṛṣṇos sąmonės; kāma-kāreṇa — kad pasitenkintų darbo vaisiais; phale — prie rezultatų; saktaḥ — prisirišęs; nibadhyate — susipainioja.
Vertimas
Ištikima ir pasiaukojusi siela pasiekia nesudrumsčiamą ramybę, nes aukoja Man visus savo veiklos vaisius. Tuo tarpu žmogus, nesusijungęs su Dievu ir godžiai siekiantis savo darbo vaisių, susipainioja.
Komentaras
Kṛṣṇos sąmonės žmogus skiriasi nuo kūniškos sąmonės žmogaus tuo, kad pirmasis jaučia potraukį Kṛṣṇai, o antrasis – savo veiklos vaisiams. Kas prisirišęs prie Kṛṣṇos ir dirba vien dėl Jo, tas, be abejonės, yra išvaduota asmenybė ir nesirūpina savo veiklos vaisiais. Bhāgavatam aiškinama, kad aistringą veiklos rezultatų siekimą nulemia dualizmo samprata, t.y. jo priežastis – Absoliučios Tiesos nežinojimas. Kṛṣṇa yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo. Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui nėra dualizmo. Visa, kas egzistuoja – tai Kṛṣṇos energijos padarinys, o Kṛṣṇa – viso gėrio šaltinis. Vadinasi, veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą vyksta absoliučiu lygmeniu, ji transcendentinė ir nesukelia jokių materialių pasekmių. Todėl Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra visiškai ramus. O tas, kuris skaičiuoja pelną, skirtą jusliškai pasitenkinti, ramybės neatras. Ramybės ir bebaimiškumo pagrindas – tai suvokimas, kad nėra nieko, kas nebūtų susiję su Kṛṣṇa. Tokia Kṛṣṇos sąmonės paslaptis.