LT/BG 5.15
Tekstas 15
- नादत्ते कस्यचित्पापं न चैव सुकृतं विभुः ।
- अज्ञानेनावृतं ज्ञानं तेन मुह्यन्ति जन्तवः ॥१५॥
- nādatte kasyacit pāpaṁ
- na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
- ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
- tena muhyanti jantavaḥ
Pažodinis vertimas
na — niekada; ādatte — pasiima; kasyacit — kieno nors; pāpam — nuodėmę; na — nei; ca — taip pat; eva — tikrai; su-kṛtam — doringą veiklą; vibhuḥ — Aukščiausiasis Viešpats; ajñānena — neišmanymo; āvṛtam — apgaubtas; jñānam — žinojimas; tena — šiuo; muhyanti — suklaidintos; jantavaḥ — gyvosios esybės.
Vertimas
Aukščiausiasis Viešpats neatsako nei už nuodėmingus, nei už doringus gyvųjų būtybių poelgius. Vis dėlto kūne įkalintas būtybes klaidina neišmanymas, kuris užgožia jų tikrąjį žinojimą.
Komentaras
Sanskrito žodis vibhu reiškia Aukščiausiąjį Viešpatį, kuris kupinas neriboto žinojimo, turtų, galios, šlovės, grožio bei atsižadėjimo. Jis visada vidujai patenkintas. Jo ramybės nesudrumsčia nei nuodėmingi, nei doringi poelgiai. Jis nesukuria jokių konkrečių aplinkybių gyvajai esybei – tai ji pati, neišmanymo suklaidinta, trokšta būti įtraukta į tam tikras gyvenimo sąlygas. Tada ir prasideda veiksmų ir atoveikių virtinė. Pagal savo aukštesniąją prigimtį gyvoji esybė yra kupina žinojimo, bet dėl ribotos galios ji visgi linkusi pasiduoti neišmanymo poveikiui. Viešpats – visagalis, o gyvoji esybė – ne. Viešpats – vibhu, visa žinantis, o gyvoji esybė – aṇu, atomo dydžio. Ji yra gyva siela, todėl laisva valia gali ko nors norėti. Tačiau jos norus išpildyti tegali tik visagalis Viešpats. Todėl kai gyvoji esybė susipainioja savo noruose, Viešpats leidžia juos įgyvendinti, tačiau Jis neatsako už būtybės veiksmus ir pasekmes situacijoje, kurios trokšta gyvoji būtybė. Susipainiojusi įkūnyta siela sutapatina save su materialiu kūnu, kurį jai lėmė aplinkybės, ir ją užgriūva laikinos gyvenimo kančios bei džiaugsmai. Paramātmos, arba Supersielos, pavidalu Viešpats nuolat lydi gyvąją esybę, todėl jis žino individualios sielos troškimus lygiai taip, kaip žmogus būdamas šalia gėlės užuodžia jos aromatą. Troškimas – tai subtili gyvosios esybės nelaisvės forma. Viešpats išpildo gyvosios esybės troškimus tiek, kiek ji to verta: žmogus planuoja, o Dievas disponuoja. Taigi pats individas nėra visagalis ir negali įgyvendinti savo troškimų, o Viešpats gali išpildyti juos visus. Visiems neutralus Viešpats palieka mažoms savarankiškoms gyvosioms esybėms pačioms spręsti, ko jos nori. Tačiau kai žmogus trokšta Kṛṣṇos, Viešpats ypatingai rūpinasi juo, ir skatina tokį jo troškimą, padedantį ateiti pas Jį ir būti amžinai laimingu. Todėl Vedų himnai ir skelbia: eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate. eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate – Viešpats suteikia gyvajai esybei galimybę doringai veikti, kad ji pasikeltų į dangų. Viešpats suteikia jai galimybę nusidėti ir eiti į pragarą. („Kauṣītakī Upaniṣada“ 3.8)
- ajño jantur anīśo ‘yam
- ātmanaḥ sukha-duḥkhayaoḥ
- īśvara-prerito gacchet
- svargaṁ vāśv abhram eva ca
„Ir laimėje, ir kančioje gyvoji esybė yra visiškai priklausoma. Aukščiausiojo valia, kaip vėjo genamas debesis ji gali eiti į dangų arba į pragarą.“
Tad nuo amžių gyvas įkūnytos sielos troškimas išvengti Kṛṣṇos sąmonės yra jos pačios klydimų priežastis. Nors siela pagal savo prigimtį yra amžina, palaiminga ir kupina žinojimo, būdama be galo maža ji pamiršta savo prigimtinę Viešpaties tarno padėtį ir pakliūva į neišmanymo pinkles. Tik dėl neišmanymo gyvoji esybė teigia, kad už jos sąlygotą būtį atsakingas Viešpats. Tai patvirtina ir „Vedānta-sūtra“ (2.1.34): vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati – Viešpats nei neapkenčia ko, nei myli, nors gal būtent šitaip ir atrodo.