LT/BG 11.19
Tekstas 19
- अनादिमध्यान्तमनन्तवीर्य-
- मनन्तबाहुं शशिसूर्यनेत्रम् ।
- पश्यामि त्वां दीप्तहुताशवक्त्रं
- स्वतेजसा विश्वमिदं तपन्तम् ॥१९॥
- anādi-madhyāntam ananta-vīryam
- ananta-bāhuṁ śaśi-sūrya-netram
- paśyāmi tvāṁ dīpta-hutāśa-vaktraṁ
- sva-tejasā viśvam idaṁ tapantam
Pažodinis vertimas
anādi — be pradžios; madhya — vidurio; antam — ar pabaigos; ananta — beribė; vīryam — šlovė; ananta — be galo daug; bāhum — rankų; śaśi — mėnulis; sūrya — ir saulė; netram — akys; paśyāmi — aš regiu; tvām — Tave; dīpta — liepsnojančią; hutāśa-vaktram — ugnį, sklindančią iš Tavo burnos; sva-tejasā — Savo spindesiu; viśvam — visatą; idam — šią; tapantam — kaitinantį.
Vertimas
Tu be pradžios, be vidurio ir be pabaigos. Beribė Tavo šlovė. Tavo rankų – nesuskaičiuojama daugybė, o saulė ir mėnuo – Tavo akys. Aš regiu iš Tavo burnos plūstančią liepsną ir matau kaip Savo spinduliais Tu degini visą visatą.
Komentaras
Šešioms Aukščiausiojo Dievo Asmens vertenybėms nėra nei galo, nei krašto. Šiame posme, kaip ir daugelyje kitų, kartojami tie patys žodžiai, tačiau pasak šventraščių, nuolatinis Kṛṣṇos šlovinimas nėra literatūrinis trūkumas. Sakoma, kad suglumus, pagavus nuostabai ar didelei ekstazei, vis kartojami tie patys žodžiai. Taigi kartojimasis nėra joks trūkumas.