LT/BG 14.27
Tekstas 27
- ब्रह्मणो हि प्रतिष्ठाहममृतस्याव्ययस्य च ।
- शाश्वतस्य च धर्मस्य सुखस्यैकान्तिकस्य च ॥२७॥
- brahmaṇo hi pratiṣṭhāham
- amṛtasyāvyayasya ca
- śāśvatasya ca dharmasya
- sukhasyaikāntikasya ca
Pažodinis vertimas
brahmaṇaḥ — beasmenio brahmajyoti; hi — tikrai; pratiṣṭhā — pagrindas; aham — Aš esu; amṛtasya — nemirtingo; avyayasya — nenykstančio; ca — taip pat; śāśvatasya — amžino; ca — ir; dharmasya — prigimtinės padėties; sukhasya — laimės; aikāntikasya — aukščiausios; ca — taip pat.
Vertimas
Aš esu pagrindas beasmenio Brahmano, kuris yra nemirtingas, nenykstantis ir amžinas, ir kuris yra prigimtinė aukščiausiosios laimės padėtis.
Komentaras
Brahmano prigimtis – nemirtingumas, nenykstamumas, amžinumas ir laimė. Brahmanas – tai transcendentinio pažinimo pradžia. Paramātmā, Supersiela – tarpinis, antrasis pažinimo etapas, o Aukščiausiasis Dievo Asmuo – galutinis Absoliučios Tiesos pažinimas. Todėl Aukščiausiasis Asmuo – tai ir Paramātma, ir beasmenis Brahmanas. Septintame skyriuje buvo aiškinta, kad materiali gamta – žemesnės Aukščiausiojo Viešpaties energijos apraiška. Viešpats apvaisina žemesnę materialią gamtą aukštesnės gamtos dalelėmis – taip dvasia susiliečia su materialia gamta. Kai materialios gamtos sąlygota gyvoji esybė pradeda gilinti dvasinį žinojimą, ji iškyla aukščiau materialios būties lygmens ir palengva priartėja prie Aukščiausiojo, kaip Brahmano, sampratos. Brahmano suvokimas – pirmasis dvasinės savivokos etapas. Šiame etape Brahmaną suvokusi asmenybė yra transcendentali materialios padėties atžvilgiu, tačiau iš tiesų ji dar netobulai suvokia Brahmaną. Panorėjusi ji gali likti Brahmano lygyje ir palaipsniui pakilti iki Paramātmos bei galiausiai iki Aukščiausiojo Dievo Asmens pažinimo. Vedų raštai pateikia daug tai patvirtinančių pavyzdžių. Iš pradžių keturi Kumārai tiesą suvokė kaip beasmenį Brahmaną, o ilgainiui pakilo iki pasiaukojimo tarnystės lygmens. Kas negali žengti toliau beasmenio Brahmano sampratos, tas rizikuoja patirti nuopuolį. „Śrīmad-Bhāgavatam“ teigiama: jei beasmenio Brahmano lygį pasiekęs žmogus netobulėja toliau ir nepažįsta Aukščiausiojo Asmens, tai jo intelektas dar nėra visiškai grynas. Todėl net ir pasiekus Brahmano lygmenį dar galima pulti, jei neatliekama pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui. Vedos nurodo: raso vai saḥ, rasaṁ hy evāyaṁ labdhvānandī bhavati – „Suvokus Dievo Asmenį – visų malonumų šaltinį, Kṛṣṇą – pajuntama tikra transcendentinė palaima.“ („Taittirīya Upaniṣada“ 2.7.1) Aukščiausiasis Viešpats valdo visas šešias vertenybes, ir kai bhaktas kreipiasi į Jį, Viešpats keičiasi jomis su bhaktu. Karaliaus tarnas patiria beveik tiek pat malonumų, kiek ir jo valdovas. Todėl pasiaukojimo tarnystę lydi amžina laimė, nesibaigiantis džiaugsmas ir amžinasis gyvenimas. Taigi pasiaukojimo tarnystė turi savyje ir Brahmano, arba amžinybės, nenykstamumo suvokimą. Visa tai jau turi žmogus, atliekantis pasiaukojimo tarnystę.
Nors gyvoji esybė iš prigimties – Brahmanas, ji trokšta valdyti materialų pasaulį ir todėl patiria nuopuolį. Savo prigimtinėje padėtyje gyvoji esybė yra virš trijų materialios gamtos guṇų, tačiau kontaktai su materialia gamta susaisto ją dorybės, aistros ir neišmanymo guṇomis, būdingomis materialiai gamtai. Dėl šių trijų guṇų įtakos atsiranda noras valdyti materialų pasaulį. Sutelkusi mintis į Kṛṣṇą ir tarnaudama Jam su meile bei atsidavimu, gyvoji esybė tuojau pat pasiekia transcendentinę būklę, ir neteisėtas jos noras valdyti materialią gamtą išnyksta. Todėl pasiaukojimo tarnystę, kuri prasideda nuo klausymosi, kartojimo, prisiminimo (devyni nurodyti būdai pasiaukojimo tarnystės praktikai įgyvendinti), reikia atlikti bhaktų bendrijoje. Bendravimas su bhaktais ir dvasinio mokytojo įtaka tolydžio naikina materialų troškimą valdyti ir žmogus pradeda su transcendentine meile ryžtingai tarnauti Viešpačiui. Šis metodas siūlomas keturioliktame skyriuje nuo dvidešimt antro iki paskutinio skyriaus posmo. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui labai paprasta: reikia visą laiką Jam tarnauti, valgyti Dievybei pasiūlyto maisto likučius, uostyti Viešpaties lotosinėms pėdoms paaukotas gėles, lankyti transcendentinių Viešpaties pramogų vietas, skaityti knygas apie įvairiausius Viešpaties žygius, apie Jo ir bhaktų abipusę meilę, visada kartoti transcendentinius garsus: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare; pasninkauti dienomis, žyminčiomis Viešpaties ir Jo bhaktų apsireiškimą bei išėjimą. Praktikuojant šį metodą, visiškai atsižadama bet kokios materialios veiklos. Kas taip pasiekia brahmajyoti, arba pažįsta Brahmaną įvairiais Jo aspektais, tas kokybiškai prilygsta Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti keturioliktąjį „Śrīmad Bhagavad- gītos“ skyrių, pavadintą „Trys materialios gamtos guṇos“.