LT/BG 16.17
Tekstas 17
- ātma-sambhāvitāḥ stabdhā
- dhana-māna-madānvitāḥ
- yajante nāma-yajñais te
- dambhenāvidhi-pūrvakam
Pažodinis vertimas
ātma-sambhāvitāḥ — patenkinti savimi; stabdhāḥ — įžūlūs; dhana-māna — turtų ir netikro prestižo; mada — iliuzijoje; anvitāḥ — panirę; yajante — atnašauja; nāma — vien dėl vardo; yajñaiḥ — aukas; te — jie; dambhena — iš puikybės; avidhi-pūrvakam — nesilaikydami taisyklių.
Vertimas
Patenkinti savimi begėdžiai, apgauti turtų ir netikro prestižo, jie kartais iš puikybės vien dėl akių aukoja aukas, nesilaikydami jokių taisyklių.
Komentaras
Laikydami save pasaulio centru ir nepaisydami jokių autoritetų bei šventraščių, demoniški žmonės kartais atlieka vadinamąsias religines arba aukojimo apeigas. Nepripažindami jokių autoritetų, jie elgiasi labai iššaukiančiai. Dėl to kalta iliuzija, kurią gimdo turtų kaupimas ir netikras prestižas. Kartais tokie demonai imasi pamokslautojų vaidmens, klaidina žmones ir pagarsėja kaip religijos reformatoriai arba kaip Dievo inkarnacijos. Jie dėl akių atnašauja aukas arba garbina pusdievius, ar net išgalvoja savo pačių Dievą. Minia paskelbia tokį apsišaukėlį Dievu ir ima jį garbinti. Kvailiai jį laiko labai religingu ir dideliu dvasinio mokslo žinovu. O jis, apsirengęs rūbais, kuriais rengiasi davusieji atsižadėjimo įžadus, krečia visokiausias kvailystes. Tikrasis atsižadėjimas reikalauja laikytis daugybės apribojimų, tačiau demonai nė nemano jų laikytis. Jie galvoja, kad žmogus gali eiti bet kokiu savo paties išgalvotu keliu, ir kad bendro, visiems nustatyto kelio nėra. Šiame posme ypač pabrėžiamas žodis avidhi-pūrvakam, reiškiantis taisyklių ignoravimą. Tokios yra neišvengiamos neišmanymo ir iliuzijos pasekmės.