LT/BG 17.28
Tekstas 28
- aśraddhayā hutaṁ dattaṁ
- tapas taptaṁ kṛtaṁ ca yat
- asad ity ucyate pārtha
- na ca tat pretya no iha
Pažodinis vertimas
aśraddhayā — be tikėjimo; hutam — atnašauta auka; dattam — atiduota; tapaḥ — askezė; taptam — atlikta; kṛtam — padaryta; ca — taip pat; yat — tai, kas; asat — netikra; iti — taip; ucyate — yra vadinama; pārtha — o Pṛthos sūnau; na — niekada; ca — taip pat; tat — tai; pretya — po mirties; na u — nei; iha — šiame gyvenime.
Vertimas
O Pṛthos sūnau, bet kokia auka, labdara ar askezė, atlikta netikint Aukščiausiąjį, yra laikina ir vadinasi „asat“. Tokia veikla niekam tikus, iš jos nebus naudos nei šį, nei kitą gyvenimą.
Komentaras
Bet kokia veikla – auka, labdara ar askezė – nesuteiks jokios naudos, jei jos tikslas nėra transcendentinis. Todėl posmas skelbia, kad ji nieko verta. Viską reikia atlikti sutelkus mintis į Kṛṣṇą ir skirti Aukščiausiajam. Jei tokio tikėjimo ir deramo vadovo nėra, neverta laukti jokių rezultatų. Visi Vedų raštai skatina tikėti Aukščiausiąjį. Visi Vedų mokymai kreipia į Aukščiausiąjį tikslą – Kṛṣṇos pažinimą. Nesivadovaujant šiuo principu sėkmės sulaukti neįmanoma. Todėl geriausias kelias – iš pat pradžių veikti Kṛṣṇos sąmonės dvasia, bona fide dvasiniam mokytojui vadovaujant. Toks kelias veda į visokeriopą sėkmę.
Sąlygotos sielos linkusios garbinti pusdievius, dvasias ar Yakṣas, pvz. Kuverą. Dorybės guṇa geresnė už aistros ir neišmanymo guṇas, tačiau tas, kuris tiesiogiai kreipiasi į Kṛṣṇos sąmonę, yra transcendentalus trims materialios gamtos guṇoms. Galimas ir tobulėjimo etapais kelias, tačiau geriausias yra toks metodas, kai su tyrais bhaktais bendraujantis žmogus kreipiasi tiesiog į Kṛṣṇos sąmonę. Toks metodas rekomenduojamas šiame skyriuje. Norėdami, kad šiame kelyje mus lydėtų sėkmė, visų pirma turime surasti tinkamą dvasinį mokytoją ir jam vadovaujant baigti tam tikrą mokymosi kursą. Tada išsiugdysime tikėjimą Aukščiausiuoju. Ilgainiui tikėjimas subręs ir tuomet jis vadinsis meile Dievui. Meilė Dievui – galutinis gyvųjų esybių tikslas. Taigi reikia tiesiogiai įsijungti į Kṛṣṇos sąmonę. Tokią žinią skelbia septynioliktas skyrius.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti septynioliktąjį „Śrīmad Bhagavad- gītos“ skyrių, pavadintą „Tikėjimo atmainos“.