LT/BG 3.24
Tekstas 24
- utsīdeyur ime lokā
- na kuryāṁ karma ced aham
- saṅkarasya ca kartā syām
- upahanyām imāḥ prajāḥ
Pažodinis vertimas
utsīdeyuḥ — bus sunaikinti; ime — visi šie; lokāḥ — pasauliai; na — ne; kuryām — vykdysiu; karma — nurodytas pareigas; cet — jeigu; aham — Aš; saṅkarasya — nepageidaujamų gyventojų; ca — ir; kartā — kūrėjas; syām — būsiu; upahanyām — sunaikinsiu; imāḥ — visas šias; prajāḥ — gyvąsias esybes.
Vertimas
Jeigu Aš neatlikčiau nurodytų pareigų, visi šie pasauliai pražūtų. Dėl Mano kaltės gimtų nepageidaujami gyventojai, ir taip Aš sudrumsčiau visų gyvųjų būtybių ramybę.
Komentaras
Varṇa-saṅkara – tai nepageidaujami gyventojai, drumsčiantys visuomenės ramybę. Kad būtų užkirstas kelias viešosios ramybės pažeidinėjimams, yra nustatytos tam tikros taisyklės, kurių laikydamiesi gyventojai norom nenorom tampa taikūs ir pasirengę dvasiškai tobulėti. Viešpats Kṛṣṇa, nužengęs į žemę, žinoma, laikosi šių taisyklių, parodydamas jų svarbą ir būtinumą. Viešpats – visų gyvųjų esybių tėvas, ir jeigu gyvosios esybės išklysta iš kelio – netiesiogiai už tai atsako ir Jis. Todėl, kai plačiai pradedama nepaisyti reguliuojamųjų principų, Viešpats kiekvieną kartą nužengia Pats ir pataiso visuomenę. Tačiau reikia gerai įsidėmėti, kad nors mes ir turime sekti Viešpaties pėdomis, Jo mėgdžioti nevalia. Sekimas ir mėgdžiojimas – ne viena ir tas pat. Mums neišeis mėgdžioti Viešpaties, kuris pakėlė Govardhanos kalvą dar būdamas vaikas. Toks poelgis – ne žmogaus jėgoms. Turime laikytis Jo nurodymų, bet niekada Jo neimituoti. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.33.30–31) tvirtina:
- naitat samācarej jātu
- manasāpi hy anīśvaraḥ
- vinaśyaty ācaran mauḍhyād
- yathā ‘rudro ‘ bdhi-jaṁ viṣam
- īśvarāṇaṁ vacaḥ satyaṁ
- tathaivācaritaṁ kvacit
- teṣāṁ yat sva-vaco yuktaṁ
- buddhimāṁs tat samācaret
„Reikia paprasčiausiai laikytis Viešpaties bei Jo įgalintų tarnų nurodymų. Jų pamokymai suteikia mums vien gėrį, ir kiekvienas išmintingas žmogus elgsis kaip liepiamas. Tačiau nereikia mėgdžioti jų darbų. Neverta mėginti išgerti nuodų vandenyną, mėgdžiojant Viešpatį Śivą.“
Īśvaras ar būtybes, sugebančias kontroliuoti Saulės ir Mėnulio judėjimą, visada turime laikyti aukštesnėmis už mus. Neturintis tokios jėgos negalės imituoti īśvarų, turinčių antgamtinę galią. Viešpats Śiva išgėrė nuodus – visą jų okeaną – bet jeigu paprastas žmogus nurytų jų bent lašelį, jis žūtų. Didelis būrys netikrų Viešpaties Śivos pasekėjų rūko gañją (marihuaną) bei kitas narkotines medžiagas, bet užmiršta, kad šitaip mėgdžiodami Viešpaties Śīvos veiksmus jie tesišaukia greitos mirties. Analogiškai grupė Viešpaties Kṛṣṇos pseudobhaktų imituoja Jo rāsą-līlą, ar meilės šokį, užmiršę, kad nesugeba pakelti Govardhanos kalvos. Todėl verčiau ne mėgdžioti galinguosius, o paprasčiausiai laikytis jų pamokymų; stokojant tinkamos kvalifikacijos nederėtų ir stengtis užimti jų vietą. Daugybė apsišaukėlių skelbiasi esą Dievo „inkarnacijos“, tačiau Aukščiausiojo Dievo galybės jie neturi.