LT/BG 4.22
Tekstas 22
- yadṛcchā-lābha-santuṣṭo
- dvandvātīto vimatsaraḥ
- samaḥ siddhāv asiddhau ca
- kṛtvāpi na nibadhyate
Pažodinis vertimas
yadṛcchā — savaime; lābha — gaudamas; santuṣṭaḥ — patenkintas; dvandva — dualizmą; atītaḥ — įveikęs; vimatsaraḥ — nepavydus; samaḥ — tvirtas; siddhau — sėkmėje; asiddhau — nesėkmėje; ca — taip pat; kṛtvā — veikiąs; api — nors; na — niekada; nibadhyate — susipainioja.
Vertimas
Kas išvengia dualizmo ir pavydo, išlieka tvirtas tiek sėkmėje, tiek nelaimėje, ir pasitenkina tuo, kas savaime gaunama – tas niekuomet nesusipainioja, nors ir atlieka įvairius veiksmus.
Komentaras
Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus net ir rūpindamasis savo kūnu nededa daug pastangų. Jis pasitenkina tuo, kas įgyjama savaime. Jis neelgetauja ir nesiskolina pinigų, bet sąžiningai dirba, kiek leidžia jėgos, ir pasitenkina tuo, ką gauna savo sąžiningu darbu. Taigi pragyvenimo rūpesčiai nevaržo jo nepriklausomybės. Jis niekada netarnaus kam nors, jei tai trukdytų jam pačiam tarnauti Kṛṣṇai. Tačiau norėdamas pasitarnauti Viešpačiui, jis atliks bet kokią veiklą, nors jo paties materialaus pasaulio dualizmas nepaveikia. Materialaus pasaulio dualizmas pasireiškia karščiu ir šalčiu, vargu ir laime. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra aukščiau dualizmo, nes jis nedvejodamas padarys viską, kad patenkintų Kṛṣṇą. Todėl jis išlieka tvirtas ir sėkmėje, ir nelaimėje. Šie požymiai išryškėja, kai žmogus įgyja visišką transcendentinį žinojimą.