LT/BG 4.5

Revision as of 12:34, 14 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Его Божественная Милость А.Ч. Бхактиведанта Свами Прабхупада


Tekstas 5

śrī-bhagavān uvāca
bahūni me vyatītāni
janmāni tava cārjuna
tāny ahaṁ veda sarvāṇi
na tvaṁ vettha paran-tapa

Pažodinis vertimas

śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; bahūni — daug; me — Mano; vyatītāni — praėjo; janmāni — gimimų; tava — tavo; ca — taip pat; arjuna — o Arjuna; tāni — tuos; aham — Aš; veda — žinau; sarvāṇi — visus; na — ne; tvam — tu; vettha — žinai; parantapa — o priešų baudėjau.

Vertimas

Dievo Asmuo tarė: Daugybę gyvenimų mes pragyvenome – tiek Aš, tiek tu. Aš atmenu juos visus, o tu jų atminti negali, o priešų baudėjau!

Komentaras

„Brahma-saṁhitoje“ (5.33) sutinkame informaciją apie daugelį Viešpaties inkarnacijų. Joje pasakyta:

advaitam acyutam anādim ananta-rūpam
ādyaṁ purāṇa-puruṣaṁ nava-yauvanaṁ ca
vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), pirminę asmenybę – absoliučią, neklystančią, bepradę. Nors apsireiškęs daugybe pavidalų, Jis nepakinta, yra pirminis, seniausias ir visada jaunystės grožiu trykštantis asmuo. Nors amžinus, palaimingus, visa žinančius Viešpaties pavidalus gali suvokti tik geriausi Vedų žinovai, tyriems, besąlygiškai pasiaukojusiems bhaktams jie yra visada apreikšti.“

„Brahma-saṁhitoje“ (5.39) taip pat pasakyta:

rāmādi-mūrtiṣu kalā-niyamena tiṣṭhan
nānāvatāram akarod bhuvaneṣu kintu
kṛṣṇaḥ svayaṁ samabhavat paramaḥ pumān yo
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Aš garbinu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Govindą (Kṛṣṇą), kuris visados egzistuoja Rāmos, Nṛsiṁhos ir daugeliu kitų inkarnacijų ir dalinių įsikūnijimų, tačiau Jis Pats yra pirminis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, asmeniškai nužengiantis į šį pasaulį.“

Vedose taip pat nurodoma, kad Viešpats, būdamas vienas vienintelis, apsireiškia nesuskaičiuojama daugybe pavidalų. Jis primena vaiduryos brangakmenį, kuris keisdamas spalvas pats nesikeičia. Visus nesuskaičiuojamus Viešpaties pavidalus patiria tyri, besąlygiškai pasiaukoję bhaktai, tačiau tų pavidalų neįmanoma suvokti tik studijuojant Vedas (vedeṣu durlabham adurlabham ātma-bhaktau). Tokie bhaktai, kaip Arjuna – nuolatiniai Viešpaties palydovai, ir kai Viešpats nužengia į šį pasaulį, Jo patikėtiniai bhaktai įsikūnija drauge, kad patarnautų Viešpačiui įvairiausiais būdais. Arjuna – vienas iš tokių bhaktų, ir šis posmas paaiškina, kad prieš keletą milijonų metų, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad-gītą“ Saulės dievui Vivasvānui, Arjuna taip pat ten dalyvavo, tiesa, jis turėjo kitą kūną. Bet Viešpats tuo ir skiriasi nuo Arjunos, kad Jis prisimena šį įvykį, o Arjuna – ne. Tuo gyvosios esybės, neatskiriamos Aukščiausiojo dalelės, skiriasi nuo Aukščiausiojo Viešpaties. Nors posme Kṛṣṇa kreipiasi į Arjuną kaip didvyrį, pajėgų įveikti priešus, tačiau to nepakanka, kad jis prisimintų ankstesniuosius savo gyvenimus. Vadinasi, kad ir kokia galinga materialiu požiūriu būtų gyvoji esybė, ji niekada neprilygs Aukščiausiajam Viešpačiui. Nuolatos Viešpatį lydintis bhaktas, be abejonės, yra išsivadavusi asmenybė, bet neprilygsta Viešpačiui. „Brahma-saṁhitoje“ Viešpats pavadintas nepuolančiu (acyuta). Tai reiškia, jog Jis niekada neužsimiršta, net ir kontaktuodamas su materija. Todėl Viešpats ir gyvoji esybė niekad nebus visais atžvilgiais lygūs, net jeigu gyvoji esybė ir pasiektų tokį išsivadavimo laipsnį, kokį pasiekė Arjuna. Nors Arjuna – Viešpaties bhaktas, kartais ir jis pamiršta Viešpaties prigimtį, bet dieviškąja malone bhaktas išsyk suvokia, kad Viešpats yra nepuolantis, tuo tarpu nebhaktas ar demonas negali suvokti tos transcendentinės prigimties. Vadinasi, demoniški protai nesuvoks Gītos pateikiamų tiesų. Kṛṣṇa atsimena, ką Jis darė prieš milijonus metų, o Arjuna – ne, nors pagal savo prigimtį ir Kṛṣṇa, ir Arjuna amžini. Čia reikia pažymėti, kad gyvoji esybė pamiršta viską, nes keičia kūną, o Viešpats yra sac-cid-ānanda-vigraha – Jo kūnas nekinta. Jis – advaita, tai reiškia, kad tarp Jo kūno ir Jo Paties nėra skirtumo. Viskas, kas su Juo susiję, yra dvasia, tuo tarpu sąlygota siela skiriasi nuo savo materialaus kūno. Kadangi Viešpaties kūnas ir Jo „Aš“ – tapatūs, Jis visada, net jeigu ir nužengia į materialią plotmę, yra kitoks nei paprasta gyvoji esybė. Demonai negali pripažinti transcendentinės Viešpaties prigimties, kurią Pats Viešpats apibūdina kitame posme.