LT/BG 4.8

Revision as of 13:01, 14 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Его Божественная Милость А.Ч. Бхактиведанта Свами Прабхупада


Tekstas 8

paritrāṇāya sādhūnāṁ
vināśāya ca duṣkṛtām
dharma-saṁsthāpanārthāya
sambhavāmi yuge yuge

Pažodinis vertimas

paritrāṇāya — išvaduoti; sādhūnām — bhaktus; vināśāya — sunaikinti; ca — ir; duṣkṛtām — piktadarius; dharma — religijos principus; saṁsthāpana-arthāya — atkurti; sambhavāmi — Aš apsireiškiu; yuge — epocha; yuge — po epochos.

Vertimas

Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, epocha po epochos Aš apsireiškiu Pats.

Komentaras

„Bhagavad-gītos“ teigimu, sādhu (šventas žmogus) yra tas, kuris turi Kṛṣṇos sąmonę. Žmogus gali atrodyti bedievis, bet jeigu jis turi Kṛṣṇos sąmonės savybes, jį reikia laikyti sādhu. Žodis duṣkṛtām taikomas tiems, kuriems Kṛṣṇos sąmonė nė kiek nerūpi. Tokie piktadariai, ar duṣkṛtām vadinami kvailiais, žemiausiais iš žmonių, net jei žemiška prasme jie ir išsilavinę, o žmonės, neturintys jokio išsilavinimo ir išsiauklėjimo, bet visa savo esybe įsitraukę į Kṛṣṇos sąmonės veiklą – laikomi sādhu. O dėl ateistų, tai Aukščiausiasis Viešpats nebūtinai turi ateiti Pats, kad sunaikintų juos, kaip sunaikino demonus Rāvaṇą ir Kaṁsą. Viešpats turi daugybę pagalbininkų, kurie gali patys susidoroti su demonais. Jis nužengia, kad atneštų ramybę Savo besąlygiškai pasiaukojusiems bhaktams, kuriuos demonai nuolat persekioja. Demonas nepalieka ramybėje bhakto, net jeigu tas yra jo giminaitis. Prahlāda Mahārāja buvo Hiraṇyakaśipu sūnus, tačiau tėvas jį persekiojo. Kṛṣṇos motina Devakī buvo Kaṁsos sesuo, bet ir ji su vyru Vasudeva kentėjo persekiojami Kaṁsos dėl to, kad jiems turėjo gimti Kṛṣṇa. Taigi Viešpats Kṛṣṇa atėjo veikiau norėdamas išgelbėti Devakī, negu susidoroti su Kaṁsa, nors atliko abu darbus. Todėl posme ir sakoma, kad Viešpats pasirodo įvairiomis inkarnacijomis, kad išgelbėtų bhaktus ir sunaikintų nenaudėlius demonus.

Kṛṣṇadāsos Kavirājos „Caitanya-caritāmṛtos“ (Madhya 20.263–264) posmai glaustai apibūdina inkarnacijos požymius:

sṛṣṭi-hetu yei mūrti prapañce avatare
sei īśvara-mūrti ‘avatāra‘ nāma dhare
māyātīta paravyome sabāra avasthāna
viśve avatari‘ dhare ‘avatāra‘ nāma

Avatāra, arba Dievo inkarnacija, nužengia iš Dievo karalystės į materialų pasaulį. Tas Dievo Asmens pavidalas, kuriuo Jis nužengia, vadinamas inkarnacija, arba avatāra. Visos inkarnacijos gyvena dvasiniame pasaulyje, Dievo karalystėje. Avatāros vardą jos gauna nužengusios į materialią kūriniją.“

Yra įvairių rūšių avatāros, tai – puruṣavātaros, guṇāvatāros, lilāvatāros, śakty-āveśa avatāros, manvantara-avatāros ir yugāvatāros. Jos nužengia nustatytu laiku įvairiose visatos vietose. Tačiau Viešpats Kṛṣṇa yra pirmapradis Viešpats, visų avatārų pirmasis šaltinis. Viešpats Śrī Kṛṣṇa nužengia, kad numalšintų tyrų bhaktų troškimą išvysti Jo originalias transcendentines pramogas Vṛndāvanoje. Taigi svarbiausias Kṛṣṇos apsireiškimo šiame pasaulyje tikslas – patenkinti besąlygiškai pasiaukojusius Jam bhaktus.

Viešpats sako nužengiąs asmeniškai kiekvieną epochą. Taigi Jis ateina ir Kali amžiuje. „Śrīmad-Bhāgavatam“ teigiama, kad Viešpaties inkarnacija Kali-yugoje yra Viešpats Caitanya Mahāprabhu, kuris paskleidė Kṛṣṇos garbinimą, pradėjęs saṅkīrtanos judėjimą (kolektyvinį šventųjų vardų giedojimą), ir išplatino Kṛṣṇos sąmonę visoje Indijoje. Jis išpranašavo, kad saṅkīrtanos kultūra bus skelbiama visame pasaulyje, plis iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą. Apie Viešpatį Caitanyą, kaip apie Dievo Asmens Kṛṣṇos inkarnaciją, netiesiogiai kalbama slėpiningose apreikštų šventraščių dalyse: Upaniṣadose, „Mahābhāratoje“ ir Bhāgavatam. Viešpaties Kṛṣṇos bhaktus labai traukia Viešpaties Caitanyos saṅkīrtanos judėjimas. Ši Viešpaties avatāra nesusidoroja su nenaudėliais fiziškai, bet gelbsti juos Savo nepriežastine malone.