LT/BG 6.7
Tekstas 7
- jitātmanaḥ praśāntasya
- paramātmā samāhitaḥ
- śītoṣṇa-sukha-duḥkheṣu
- tathā mānāpamānayoḥ
Pažodinis vertimas
jita-ātmanaḥ — to, kuris nugalėjo protą; praśāntasya — kuris suvaldęs protą rado ramybę; parama-ātmā — Supersiela; samāhitaḥ — visiškai pasiekė; śīta — šaltyje; uṣṇa — karštyje; sukha — laimėje; duḥkheṣu — ir kančioje; tathā — taip pat; māna — garbėje; apamā-nayoḥ — negarbėje.
Vertimas
Kas nugalėjo protą, tas pasiekė Supersielą, nes jis jau surado ramybę. Laimė ar kančia, karštis ar šaltis, garbė ar negarbė jam vis tiek.
Komentaras
Iš tikrųjų, kiekviena gyvoji esybė pašaukta gyventi paklusdama Aukščiausiojo Dievo Asmens, kuris kaip Paramātmā glūdi kiekvieno širdyje, valiai. Išorinei iliuzinei energijai suklaidinus protą, įsiveliama į materialią veiklą. Todėl tą, kuris kokios nors yogos sistemos pagalba suvaldė protą, reikia laikyti jau pasiekusiu savo tikslą. Reikia gyventi paklūstant vadovavimui iš aukščiau. Kai protas sutelktas į aukščiausią būtį, nebelieka nieko kito, kaip atsiduoti Aukščiausiojo valiai. Protas turi pripažinti vadovavimą iš aukščiau ir jam paklusti. Suvaldęs protą žmogus savaime paklūsta Paramātmos, t.y. Supersielos, nurodymams. Kadangi Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus išsyk pasiekia tokią transcendentinę padėtį, Viešpaties bhaktų nepaveikia materialios būties priešybės: laimė ar kančia, karštis ar šaltis etc. Toks būvis ir yra tikroji samādhi, arba panirimas į Aukščiausiąjį.