LT/BG 7.19
Tekstas 19
- bahūnāṁ janmanām ante
- jñānavān māṁ prapadyate
- vāsudevaḥ sarvam iti
- sa mahātmā su-durlabhaḥ
Pažodinis vertimas
bahūnām — daugelio; janmanām — besikartojančių gimimų ir mirčių; ante — po; jñāna-vān — tas, kuris turi visišką žinojimą; mām — Man; prapadyate — atsiduoda; vāsudevaḥ — Dievo Asmuo, Kṛṣṇa; sarvam — viskas; iti — taip; saḥ — ta; mahā-ātmā — didi siela; su-durlabhaḥ — labai retai sutinkama.
Vertimas
Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris iš tikrųjų žino, atsiduoda Man, nes suvokia, kad Aš – visų priežasčių priežastis ir visa, kas egzistuoja. Bet tokia didi siela labai reta.
Komentaras
Gyvoji esybė, daugybę gyvenimų pašventusi dvasinei praktikai ir pasiaukojimo tarnystei, gali įgyti transcendentinį gryną žinojimą, kurio esmę sudaro tai, kad galutinis dvasinio pažinimo tikslas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kai dvasinio pažinimo pradžioje žmogus stengiasi nugalėti potraukį materializmui, jis linksta į impersonalizmą, tačiau darydamas pažangą supranta, kad dvasinis gyvenimas – tai veikla, o ta veikla yra pasiaukojimo tarnystė. Tai suvokęs žmogus pajunta potraukį Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir atsiduoda Jam. Tuomet jis jau supranta, kad viskas – Viešpaties Śrī Kṛṣṇos malonė, kad Kṛṣṇa – visų priežasčių priežastis, ir kad šis materialus pasaulis negali egzistuoti nepriklausomai nuo Jo. Toks žmogus supranta, kad materialus pasaulis – tai iškreiptas dvasinio pasaulio įvairovės atspindys, suvokia, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu Kṛṣṇa. Todėl jis visur mato ryšį su Vāsudeva, t.y. Śrī Kṛṣṇa. Toks visapusiškas Vāsudevos matymas paskatina žmogų visiškai atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai kaip aukščiausiam tikslui. Tokia atsidavusi didi siela labai reta.
Šis posmas puikiai paaiškintas trečiame „Śvetāśvatara Upaniṣados“ skyriuje (14 ir 15 tekstai):
- sahasra-śīrṣā puruṣaḥ
- sahasrākṣaḥ sahasra-pāt
- sa bhūmiṁ viśvato vṛtvā-
- tyātiṣṭhad daṣāṅgulam
- puruṣa evedaṁ sarvaṁ
- yad bhūtaṁ yac ca bhavyam
- utāmṛtatvasyeśāno
- yad annenātirohati
„Chāndogya Upaniṣadoje“ (5.1.15) pasakyta: na vai vāco na cakṣūṁṣi na śrotrāṇi na manāṁsīty ācakṣate prāṇa iti evācakṣate prāṇo hy evaitāni sarvāṇi bhavanti – „Nei gebėjimas kalbėti, nei regėti, nei girdėti, nei mąstyti nėra pagrindinis gyvosios būtybės kūno veiksnys; gyvybė – štai kas visos veiklos centras.“ Taip ir Viešpats Vāsudeva arba Dievo Asmuo, Viešpats Śrī Kṛṣṇa, yra pagrindinė visur esanti esybė. Materialus kūnas turi gebėjimą kalbėti, regėti, girdėti, protauti etc. Bet kai gebėjimai nesusiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu, jie netenka savo svarbos. O kadangi Vāsudeva yra visa persmelkiantis ir viskas yra Vāsudeva, bhaktas, turintis visišką žinojimą, Jam atsiduoda (žr. „Bhagavad-gītą“ 7.17 ir 11.40).