LT/BG 8.15
Tekstas 15
- mām upetya punar janma
- duḥkhālayam aśāśvatam
- nāpnuvanti mahātmānaḥ
- saṁsiddhiṁ paramāṁ gatāḥ
Pažodinis vertimas
mām — pas Mane; upetya — atėjusios; punaḥ — vėl; janma — gimimą; duḥkha-ālayam — kančių vietą; aśāśvatam — laikiną; na — niekada; āpnuvanti — gauna; mahā-ātmānaḥ — didžiosios sielos; saṁsiddhim — tobulumą; paramām — aukščiausią; gataḥ — pasiekusios.
Vertimas
Pas Mane atėjusios didžiosios sielos, pasiaukoję Man yogai, niekada nebegrįžta į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, nes jie pasiekė aukščiausią tobulumą.
Komentaras
Laikinas materialus pasaulis – tai kančių, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, viešpatija, todėl suprantama, kad pasiekusiam tobulumą ir atėjusiam į aukščiausią planetą, Kṛṣṇaloką, Goloką Vṛndāvaną, nekyla noras sugrįžti. Vedų raštuose aukščiausia planeta vadinama avyakta, akṣara ir paramā gati, kitaip sakant, ši planeta yra anapus materialaus matymo ir nenusakoma, tačiau ji yra aukščiausias tikslas ir vieta, skirta mahātmoms (didžiosioms sieloms). Transcendentinę žinią mahātmos gauna iš dvasiškai susivokusių bhaktų ir, įsisąmonindamos Kṛṣṇą, tolydžio plėtoja pasiaukojimo tarnystę. Jos taip pasineria į transcendentinę tarnystę, kad jau nebenori nei pasikelti į kurią iš materialių planetų, nei eiti į kokią nors dvasinę planetą. Jos ilgisi vien tik Kṛṣṇos, trokšta bendrauti su Juo ir nenori nieko daugiau. Toks yra aukščiausias gyvenimo tobulumas. Posmas kalba būtent apie personalistus – Aukščiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos bhaktus. Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai pasiekia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Kitaip sakant, jie – pačios iškiliausios sielos.