LT/BG 9.14

Revision as of 10:10, 24 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Его Божественная Милость А.Ч. Бхактиведанта Свами Прабхупада


Tekstas 14

satataṁ kīrtayanto māṁ
yatantaś ca dṛḍha-vratāḥ
namasyantaś ca māṁ bhaktyā
nitya-yuktā upāsate

Pažodinis vertimas

satatam — visada; kīrtayantaḥ — šlovindamos; mām — Mane; yatantaḥ — besistengdamos; ca — taip pat; dṛḍha-vratāḥ — ryžtingai; namasyantaḥ — lenkdamosi; ca — ir; mām — Mane; bhaktyā — su pasiaukojimu; nitya-yuktāḥ — nuolat užsiėmusios; upāsate — garbina.

Vertimas

Visad šlovindamos Mane, ryžtingai siekdamos tikslo, nusilenkdamos Man, didžiosios sielos be paliovos su pasiaukojimu garbina Mane.

Komentaras

Paprasto žmogaus nepadarysi mahātma, nors ir paženklintum jį tokiu antspaudu. Čia išvardintos mahātmos savybės: jis visada šlovina Dievo Asmenį, Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą, ir neturi kito užsiėmimo. Jis visada šlovina Viešpatį, nes nėra impersonalistas. Šlovinant Aukščiausiąjį Viešpatį reikia aukštinti Jo šventąjį vardą, amžiną pavidalą, transcendentines savybes ir Jo nepaprastas pramogas. Visa tai reikia šlovinti; vadinasi, tai darantis mahātma yra prisirišęs prie Aukščiausiojo Dievo Asmens.

Kas turi polinkį beasmeniam Aukščiausiojo Viešpaties aspektui, brahmajyoti, tas „Bhagavad-gītoje“ nėra vadinamas mahātma. Kitame posme jis apibūdintas visai kitaip. „Śrīmad-Bhāgavatam“ sakoma, kad mahātmā nuolatos atlieka įvairius pasiaukojimo veiksmus, klausosi apie Viṣṇu ir šlovina Jį, o ne pusdievius ar žmones. Śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ ir smaraṇam, atminti Jį – štai kas yra pasiaukojimas. Toks mahātmā tvirtai pasiryžęs užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju Viešpačiu viena iš penkių transcendentinių rasų. Norėdamas pasiekti šį tikslą jis savo protą, kūną, kalbą, visą savo esybę paskiria Aukščiausiojo Viešpaties Śrī Kṛṣṇos tarnystei. Tai vadinasi visiška Kṛṣṇos sąmonė.

Tam tikri pasiaukojimo tarnystės veiksmai vadinami nurodytais, pavyzdžiui, badavimas nustatytom dienom: vienuoliktą dieną po mėnulio pilnaties ir jaunaties (ekādaśis) ir Viešpaties atėjimo dieną. Didieji ācāryos šių taisyklių siūlo laikytis tiems, kurie iš tikro siekia gauti galimybę bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu transcendentiniame pasaulyje. Mahātmos, didžiosios sielos, griežtai laikosi šių taisyklių, todėl jos tikrai pasieks trokštamą rezultatą.

Šio skyriaus antrasis posmas byloja, kad pasiaukojimo tarnystė yra ne tik lengva, bet ir atliekama pakilia nuotaika. Rūsčios askezės anaiptol nėra būtinos. Galima atlikti pasiaukojimo tarnystę, vadovaujant prityrusiam dvasiniam mokytojui, ir būti šeimos žmogumi, sannyāsiu arba brahmacāriu. Nepaisant, kur gyveni ir kokią padėtį užimi – visur ir visada galima su pasiaukojimu tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir tapti mahātma – didžia siela.