LT/Prabhupada 0938 - Jėzus Kristus neturėjo jokios kaltės. Vienintelė kaltė - Jis pamokslavo apie Dievą
730425 - Lecture SB 01.08.33 - Los Angeles
Prabhupāda: Yra žmonių klasė, kurie vadinami asurais. Jie - sura-dviṣām. Jie visuomet pavydi atsidavusiems. Jie vadinami demonais. Visai kaip Prahlāda Mahārāja ir jo tėvas Hiraṇyakaśipu. Hiraṇyakaśipu - Prahlādo Mahārājos tėvas, tačiau, kadangi Prahlāda Mahārāja buvo atsidavusysis, jis ėmė pavydėti. Tai - demonų prigimtis. Tiek pavydo, kad jis buvo pasiruošęs nužudyti savo paties sūnų. Vienintelė kaltė buvo ta, jog šis berniukas kartojo Hare Kṛṣṇa. Tėvas negalėjo... Todėl jie vadinami sura-dviṣām, visuomet pavydūs atsidavusiems. Demonas reiškia tą, kuris visuomet pavydi atsidavusiems. Šis materialus pasaulis yra tokia nemaloni vieta, jog... Visai kaip jūs turite puikų pavyzdį.
Visai kaip Jėzus Kristus, Viešpats Kristus. Kokia buvo jo kaltė? Tačiau sura-dviṣām, pavydūs asmenys, jį nužudė. Jeigu mes ieškosime ir analizuosime, kokia yra Jėzaus Kristaus kaltė - nėra jokios kaltės. Vienintelė kaltė - jis pamokslavo apie Dievą. Ir vis tiek jis turėjo tokią daugybę priešų, buvo žiauriai nukryžiuotas. Taigi jūs visuomet rasite šį sura-dviṣām. Taigi Krišna ateina, kad nužudytų šiuos sura-dviṣām. Todėl vadhāya ca sura-dviṣām. Šie pavydūs asmenys yra nužudyti.
Tačiau šis žudymas gali būti atliktas ir be Krišnos buvimo. Kadangi yra daugybė natūralių jėgų, karas, maras, badas. Bet kas. Tik paleisk tai ir milijonas žmonių gali būti nužudyti. Taigi Krišnai nereikia čia ateiti tam, kad nužudytų šiuos neišmanėlius. Jie gali būti paprastai nužudyti nurodžius Krišnai, per gamtos dėsnius. Prakṛteḥ kriyamāṇāni guṇaiḥ karmāṇi sarvaśaḥ (BG 3.27). Sṛṣṭi-sthiti-pralaya-sādhana-śaktir ekā (BS 5.44). Gamta turi tiek daug jėgos, kad ji gali kurti, ji gali palaikyti, ji gali sunaikinti, viską. Gamta - tokia galinga.
Sṛṣṭi-sthiti-pralaya. Sṛṣṭi reiškia „sutvėrimas“, sthiti - „palaikymas“, o pralaya - „sunaikinimas“. Gamta gali padaryti šiuos tris dalykus. Visai kaip ši kūrinija, materiali kūrinija yra natūrali, kosminė manifestacija. Ji yra palaikoma. Dėl gamtos malonės mes gauname saulės šviesą, orą, lietų, todėl auginame savo maistą, šauniai valgome, auginame. Šį išlaikymą taip pat atlieka gamta. Tačiau bet kuriuo metu viską gali pabaigti paprasčiausiai stiprus vėjas. Gamta - tokia galinga. Taigi gamta taip pat galėtų būti panaudota nužudyti demonus. Žinoma, gamta veikia pagal Krišnos nurodymus. Mayādhyakṣeṇa prakṛtiḥ sūyate sa-carācaram (BG 9.10). Taigi jeigu Krišna sako, jog šie demonai gali būti nužudyti, tuomet vienas gamtos sprogimas, vienas stiprus vėjo gūsis gali juos visus nužudyti.
Taigi tuo tikslu Krišnai ateiti nereikia. Tačiau, kaip čia pasakyta, Krišna ateina dėl yācita. Krišna ateina tuomet, kai yra paprašomas atsidavusiųjų, tokių kaip Vasudeva ir Devakī. Tai - Jo atėjimas. Tai - Jo atėjimo priežastis. Tuo pat metu, kai ateina, Jis taip parodo, jog „kiekvieną, kuris pavydi Mano atsidavusiems, aš nužudau. Aš juos nužudau.“ Žinoma, Jo žudymas ir palaikymas yra tas pats, Jis - absoliutas. Tie, kuriuos nužudo Krišna, kaipmat gauna išgelbėjimą, kuriam gauti reikia milijono metų. Taigi žmonės sako, jog Krišna ateina dėl to ar ano tikslo, tačiau iš tikrųjų Krišna ateina dėl atsidavusiųjų naudos, kṣemāya. Kokia yra kṣemāya reikšmė? Palaikymui?
Atsidavusieji: „Dėl gerovės.“
Prabhupāda: Dėl gerovės. Dėl atsidavusiųjų gerovės. Jis visuomet nori matyti atsidavusiųjų gerbūvį. Todėl pagal šiuos nurodymus, skirtus Kuntī, mūsų nuolatinis reikalas turėtų būti - kaip tapti atsidavusiuoju? Tuomet pas mus ateis visos gerosios savybės. Yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ (SB 5.18.12). Jeigu paprasčiausiai vystysite savo atsidavimą, „miegantį“ atsidavimą, natūralų atsidavimą... Mes turime natūralų atsidavimą.
Visai kaip tarp tėvo ir sūnaus yra natūralus prisirišimas. Sūnus turi natūralų atsidavimą tėvui, motinai. Taip pat mes turime natūralų atsidavimą. Kai iš tikrųjų esame pavojuje, netgi mokslininkai meldžiasi Dievui. Tačiau kai jie nėra pavojuje, jie nepaklūsta Dievui. Todėl pavojus reikalingas tam, kad išmokytų šiuos neišmanėlius, jog Dievas yra. Taigi tai natūralu. Jīvera svarūpa haya nitya-kṛṣṇa-dāsa (CC Madhya 20.108-109). Tai - mūsų natūralus... Dirbtinai mes bandome išvyti Dievą. „Dievas yra miręs, nėra Dievo, aš esu Dievas, šis Dievas, tas Dievas.“ Turėtume atsikratyti šio neišmanymo. Tuomet Krišna mums suteiks visą apsaugą.
Labai jums dėkoju.
Atsidavusieji: Jaya Prabhupāda, haribol!