LT/BG 4.9
Tekstas 9
- janma karma ca me divyam
- evaṁ yo vetti tattvataḥ
- tyaktvā dehaṁ punar janma
- naiti mām eti so ’rjuna
Pažodinis vertimas
janma — gimimą; karma — veiklą; ca — taip pat; me — Mano; divyam — transcendentinę; evam — kaip šią; yaḥ — kiekvienas, kuris; vetti — žino; tattvataḥ — iš tiesų; tyaktvā — palikęs nuošaly; deham — šį kūną; punaḥ — vėl; janma — į gimimą; na — niekad; eti — eina; mām — pas Mane; eti — ateina; saḥ — jis; arjuna — o Arjuna.
Vertimas
Kas suvokia transcendentinę Mano atėjimo ir žygių esmę, tas palikęs kūną daugiau negimsta materialiame pasaulyje, bet eina į amžinąją Mano buveinę, o Arjuna.
Komentaras
Viešpaties nužengimas iš Savo transcendentinės buveinės jau buvo aprašytas 6-ame posme. Tas, kuris žino tiesą apie Dievo Asmens nužengimą, jau išsivadavęs iš materijos nelaisvės – palikęs materialų kūną jis grįžta į Dievo karalystę. Bet ištrūkti iš materijos vergijos gyvajai esybei nėra lengva. Impersonalistai ir yogai išsivaduoja tik patyrę daug vargo, po daugelio gimimų. Bet ir tas išsivadavimas įsiliejant į beasmenę Viešpaties brahmajyoti – tik dalinis, neapsaugantis nuo pavojaus grįžti į materialų pasaulį. O štai bhaktas vien todėl, kad suvokia transcendentinę Viešpaties kūno bei žygių prigimtį, palikęs kūną eina į Viešpaties buveinę, nerizikuodamas grįžti į materialų pasaulį. „Brahma-saṁhitoje“ (5.33) yra pasakyta, kad Viešpats turi daugybę pavidalų bei inkarnacijų: advaitam acyutam anādim ananta-rūpam. Nors Viešpats ir egzistuoja daugybe transcendentinių pavidalų, visi jie – vienas ir tas pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Reikia įsisąmoninti šią tiesą ir ja patikėti, nepaisant to, kad jos nesugeba suprasti pasauliečiai eruditai bei filosofai empirikai. Vedose („Puruṣa-budhinī Upaniṣadoje“) sakoma:
- eko devo nitya-lilānurakto
- bhakta vyāpī hṛdy antar-ātmā
„Vienas ir tas pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo amžinai egzistuoja daugybe transcendentinių pavidalų, kad galėtų palaikyti ryšius su besąlygiškai pasiaukojusiais Jam bhaktais.“ Šį Vedų požiūrį Pats Viešpats patvirtina aukščiau minėtu Gītos posmu. Kas pasikliaudamas Vedų bei Aukščiausiojo Dievo Asmens autoritetu pripažįsta šią tiesą ir nešvaisto laiko filosofiniams samprotavimams, tas pasiekia aukščiausią išsivadavimo pakopą. Pakanka patikėti šia tiesa ir, be jokių abejonių, pasieksi išsivadavimą. Šiuo atveju tiktų Vedų aforizmas tat tvam asi. Kas suvokia Viešpatį Kṛṣṇą esant Aukščiausiuoju ar kreipiasi į Jį žodžiais: „Tu būtent ir esi Aukščiausiasis Brahmanas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo“, iš karto išsivaduoja; taigi jam garantuota galimybė transcendentiškai bendrauti su Viešpačiu. Kitaip sakant, ištikimas Viešpačiui bhaktas tampa tobulas, ir tai patvirtinama šiuo Vedų posmu:
- tam eva viditvāti mṛtyum eti
- nānyaḥ panthā vidyate ‘yanāya
„Kad pasiektum tobulą išsivadavimą iš gimimo ir mirties, pakanka suvokti Viešpatį, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Kito kelio į šį tobulumą nėra.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.8) Teigimas, kad nėra alternatyvos išsivadavimui, reiškia, kad žmogų, kuris nesuvokia Kṛṣṇos, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens, iš tikro įtakoja neišmanymo guṇa – jis neišsigelbės interpretuodamas „Bhagavad-gītą“ pagal pasaulietines mokslo normas, arba, vaizdžiai tariant, iš išorės laižydamas medaus stiklainį. Materialiame pasaulyje tokie filosofai empirikai gal ir labai įtakingi, tačiau tai nereiškia, kad jie verti išsivaduoti. Vienintelė viltis pasipūtusiems pasauliečiams eruditams – tai nepriežastinė Viešpaties bhakto malonė. Taigi tikėjimu ir žinojimu reikia ugdyt Kṛṣṇos sąmonę ir taip tapti tobulais.