LT/BG 4.14
Tekstas 14
- na māṁ karmāṇi limpanti
- na me karma-phale spṛhā
- iti māṁ yo ’bhijānāti
- karmabhir na sa badhyate
Pažodinis vertimas
na — niekad; mām — Man; karmāṇi — visos veiklos rūšys; limpanti — daro poveikį; na — ne; me — Mano; karma-phale — karminėje veikloje; spṛhā — siekiai; iti — taip; mām — Mane; yaḥ — tas, kuris; abhijānāti — žino; karmabhiḥ — tokios veiklos atoveikiais; na — niekada; saḥ — jis; badhyate — susipančioja.
Vertimas
Nėra tokios veiklos, kuri darytų Man įtaką, nesiekiu Aš ir veiklos vaisių. Suvokiantis šią tiesą apie Mane neįklimpsta į savo karminės veiklos pasekmes.
Komentaras
Materialiame pasaulyje galioja nerašytas įstatymas, kad karalius negali neteisingai elgtis, arba kitais žodžiais sakant, pačiam karaliui valstybės įstatymai negalioja. Taip ir Viešpaties nė kiek neveikia materialiame pasaulyje vykstanti veikla, nors Jis – šio pasaulio kūrėjas. Jis sukuria pasaulį, tačiau Pats yra anapus Savo kūrinijos, tuo tarpu gyvąsias esybes supančioja jų pačių materialios veiklos atoveikiai, nes jos geidžia valdyti materijos resursus. Įmonės savininkas neatsako už gerus ar blogus savo darbininkų poelgius, už juos atsako patys darbininkai. Gyvosios esybės atlieka veiklą, per kurią jos siekia juslinio pasitenkinimo, nors Viešpats tokių veiksmų neliepia atlikti. Vis labiau siekdamos juslinių malonumų gyvosios esybės triūsia šiame pasaulyje ir svajoja apie pomirtinę laimę danguje. Viešpats, būdamas Pats Sau pakankamas, nė kiek nesižavi tariama dangiškąja laime. Dangaus pusdieviai – tik Jo tarnai. Savininkas niekada nesiveržia prie žemų džiaugsmų, kurių siekia jo darbininkai. Viešpats yra anapus materialių veiksmų ir atoveikių. Pavyzdžiui, lietus neatsako už įvairių rūšių augmeniją, dygstančią žemėje, tačiau be lietaus augmenija suvešėti negali. Tai patvirtinta smṛti raštuose:
- nimitta-mātram evāsau
- sṛjyānāṁ sarga-karmaṇi
- pradhāna-kāraṇī-bhūtā
- yato vai sṛjya-śaktayaḥ
„Viešpats yra vienintelė materialių visatų aukščiausioji priežastis. Tiesioginė jų priežastis – materiali gamta, kurios dėka kosmoso apraiškos įgauna regimą pavidalą.“ Sukurtos būtybės yra pačių įvairiausių rūšių: pusdieviai, žmonės, gyvūnai – visos jos atsako už savo ankstesnių gyvenimų gerus ir blogus darbus. Viešpats paprasčiausiai suteikia joms galimybę tuos darbus atlikti ir jas valdyti paveda gamtos guṇoms, tačiau Pats Jis nėra atsakingas už ankstesnius ir dabartinius jų veiksmus. „Vedānta-sūtroje“ (2.1.34) sakoma: vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt – Viešpats nešališkas gyvosioms esybėms. Gyvoji esybė pati atsako už savo poelgius. Viešpats tiktai teikia jai galimybę tarpininkaujant materialiai gamtai, išorinei energijai. Išmanančio šiuos sudėtingus karmos, arba karminės veiklos dėsnius žmogaus neveikia tos veiklos pasekmės. Kitaip sakant, kas suvokia transcendentinę Viešpaties prigimtį, tas jau yra Kṛṣṇą įsisąmoninęs, patirtį turintis žmogus. Karmos dėsniai jo nebeveikia. O kas nežino transcendentinės Viešpaties prigimties ir mano, kad Viešpats, kaip ir paprastos gyvosios esybės, trokšta mėgautis Savo veiklos vaisiais, tas būtinai susipainioja savo veiklos atoveikiuose. Tačiau Aukščiausiąją Tiesą pažinęs jau yra išlaisvinta siela, įgijusi tvarią Kṛṣṇos sąmonę.