LT/BG 4.21
Tekstas 21
- nirāśīr yata-cittātmā
- tyakta-sarva-parigrahaḥ
- śārīraṁ kevalaṁ karma
- kurvan nāpnoti kilbiṣam
Pažodinis vertimas
nirāśīḥ — netrokšdamas rezultatų; yata — suvaldytu; citta-ātmā — protu bei intelektu; tyakta — atmetęs; sarva — visą; parigrahaḥ — nuosavybės jausmą; śārīram — palaikantį gyvybę; kevalam — tiktai; karma — darbą; kurvan — atlikdamas; na — niekada; āpnoti — gauna; kilbiṣam — atoveikį už nuodėmes.
Vertimas
Toksai išmintingas žmogus veikia visiškai suvaldęs protą bei intelektą, jis atsisako nuosavybės jausmo ir dirba tik tam, kad gautų kas būtiniausia pragyvenimui. Taip elgdamasis jis nepatiria atoveikio už nuodėmes.
Komentaras
Žmogus, įsisąmoninęs Kṛṣṇą, iš savo veiklos nelaukia nei gerų, nei blogų rezultatų. Jo protas bei intelektas visiškai suvaldyti. Jis žino esąs neatskiriama Aukščiausiojo dalelė, ir veiklą, kurią jis atlieka kaip neatskiriama visumos dalis, pasirenka ne jis pats; šitaip per jį veikia Aukščiausiasis. Ranka juda ne pati savaime, o viso kūno pastangų dėka. Žmogus, įsisąmoninęs Kṛṣṇą, visad derinasi prie Aukščiausiojo norų, nes netrokšta sau juslinių malonumų. Atlikdamas veiksmą, jis panašus į mašinos detalę. Norint normaliai eksploatuoti detalę, reikia ją tepti ir valyti; taip ir Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus dirba ir palaiko kūną tam, kad užtektų jėgų transcendentiškai su meile tarnauti Viešpačiui. Todėl jis apsaugotas nuo atoveikio už savo poelgius. Kaip ir gyvulio atveju – net jo kūnas jam nepriklauso. Žiaurus šeimininkas nudobia savo gyvulį, o tas nė nesipriešina. Gyvulys neturi tikros nepriklausomybės. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus visiškai atsidėjo savęs pažinimui ir praktiškai turi labai mažai laiko domėtis materialiais daiktais. Kad palaikytų savo gyvybę, jis nesinaudoja nešvariais pasipelnymo būdais, todėl nesusitepa nuodėme ir nepatiria atoveikio už savo veiklą.