LT/BG 4.37

Revision as of 13:49, 14 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Его Божественная Милость А.Ч. Бхактиведанта Свами Прабхупада


Tekstas 37

yathaidhāṁsi samiddho ’gnir
bhasma-sāt kurute ’rjuna
jñānāgniḥ sarva-karmāṇi
bhasma-sāt kurute tathā

Pažodinis vertimas

yathā — kaip; edhāṁsi — malkas; samiddhaḥ — liepsnojanti; agniḥ — ugnis; bhasma-sāt — pelenais; kurute — paverčia; arjuna — o Arjuna; jñāna-agniḥ — žinojimo ugnis; sarva karmāṇi — visus materialios veiklos atoveikius; bhasma-sāt — pelenais; kurute — paverčia; tathā — taip pat.

Vertimas

Kaip ugnies liežuviai malkas paverčia pelenais, taip, o Arjuna, žinojimo ugnis pelenais paverčia visus materialios veiklos atoveikius.

Komentaras

Tobulas savojo „aš“, Aukščiausiojo „Aš“ ir judviejų savitarpio ryšių suvokimas šiame posme lyginamas su ugnimi. Ta ugnis sudegina ne tiktai visus nedorų poelgių atoveikus, bet ir visų dorų poelgių atoveikius, paversdama juos pelenais. Atoveikis gali būti skirtingo išsivystymo lygio: besimezgantis atoveikis, vaisius duodantis atoveikis, patirtas atoveikis ir atoveikis a priori. Tačiau suvokimas apie gyvosios esybės prigimtinį būvį visa tai paverčia pelenais. Įgijus visišką žinojimą, bet koks atoveikis – tiek a priori, tiek a pasteriori – sunaikinamas. Vedose („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 4.4.22) pasakyta: ubhe uhaivaiṣa ete taraty amṛtaḥ sādhv-asādhūnī – žmogus įveikia ir dorų, ir nedorų darbų atoveikį.