LT/BG 9.11
Tekstas 11
- avajānanti māṁ mūḍhā
- mānuṣīṁ tanum āśritam
- paraṁ bhāvam ajānanto
- mama bhūta-maheśvaram
Pažodinis vertimas
avajānanti — išjuokia; mām — Mane; mūḍhāḥ — kvailiai; mānuṣīm — žmogaus išvaizdos; tanum — kūną; āśritam — įgavusį; param — transcendentinės; bhāvam — prigimties; ajānantaḥ — nežinantys; mama — Mano; bhūta — viso, kas gali būti; mahā-īśvaram — aukščiausias valdovas.
Vertimas
Kvailiai išjuokia Mane, kai nužengiu žmogaus pavidalu. Jie nesuvokia Mano transcendentinės, visa ko Aukščiausiojo Viešpaties prigimties ir nepažįsta Manęs.
Komentaras
Ankstesni šio skyriaus posmų komentarai rodo, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo nėra paprastas žmogus, nors ir panašus į žmogų. Dievo Asmuo, kuriantis, palaikantis ir naikinantis visą materialų kosmosą, negali būti žmogus. Vis dėlto yra daug kvailių, kurie laiko Kṛṣṇą tiesiog galingu žmogumi. Iš tiesų Jis yra pirmapradis Aukščiausiasis Asmuo, ką liudija „Brahma-saṁhitā“ (īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ); Jis – Aukščiausiasis Viešpats.
Yra daug valdovų – īśvarų, ir vienas pranašesnis už kitą. Įprasta, kad kasdieninius materialius pasaulio reikalus tvarko pareigūnas arba valdytojas, aukštesnę padėtį užima sekretorius, kuris pavaldus ministrui, o pastarasis – prezidentui. Kiekvienas jų vadovauja, bet vieną kontroliuoja kitas. „Brahma-saṁhitoje“ sakoma, kad aukščiausias valdovas – tai Kṛṣṇa. Be abejo, tiek materialus, tiek dvasinis pasaulis turi daug valdovų, tačiau Kṛṣṇa yra aukščiausias (īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ), o Jo kūnas yra sac-cid-ānanda, nematerialus.
Materialūs kūnai negali atlikti tokių stebuklingų veiksmų, kuriuos aprašo ankstesnieji posmai. Kṛṣṇos kūnas amžinas, palaimingas ir kupinas žinojimo. Kvailiai šaiposi ir laiko Jį žmogumi, nors Jis nėra paprastas žmogus. Čia Kṛṣṇos kūnas vadinamas mānuṣīm, kadangi Jis elgiasi kaip žmogus, Arjunos draugas ir politinis veikėjas, dalyvaujantis Kurukṣetros mūšyje. Daugeliu atveju Jis elgiasi kaip paprastas žmogus, tačiau iš tikrųjų Jo kūnas yra sac-cid-ānanda-vigraha – amžina palaima ir absoliutus žinojimas. Tai liudija citatos iš Vedų. Sac-cid-ānanda-rūpāya kṛṣṇāya: „Pagarbiai lenkiuosi Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai – amžino palaimingo žinojimo pavidalui.“ („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.1) Vedose sutinkame ir kitokius aprašymus. Tam ekaṁ govindam: „Tu esi Govinda – juslių ir karvių džiaugsmas.“ Sac-cid-ānanda-vigraham: „O tavo pavidalas yra transcendentalus, kupinas žinojimo, palaimos ir amžinybės.“ („Gopāla- tāpanī Upaniṣada“ 1.35)
Nors Viešpaties Kṛsṇos kūnas yra transcendentinis, kupinas palaimos ir žinojimo, begalės vadinamųjų „Bhagavad-gītos“ žinovų ir komentatorių tyčiojasi iš Kṛṣṇos, vadindami Jį paprastu žmogumi. Žinoma, jie gal ir gimė su nepaprastais sugebėjimais, kuriuos lėmė geri ankstesnių gyvenimų darbai, tačiau tokią Śrī Kṛṣṇos sampratą sąlygoja menkas žinių kraitis. Todėl jie vadinasi mūdhos, nes tik kvailiai gali laikyti Kṛṣṇą paprastu žmogumi. Kvailiai laiko Kṛṣṇą paprastu žmogumi, nes nieko nežino apie slėpiningą Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo įvairių energijų veiklą. Jie nesuvokia, kad Kṛṣṇos kūnas yra visiško žinojimo ir palaimos simbolis, kad Jis – savininkas visko, kas egzistuoja, ir gali kiekvieną išvaduoti. Nežinodami, kad Kṛṣṇa turi tiek daug transcendentinių savybių, jie pašiepia Jį.
Be to, jie neišmano, kad Aukščiausiojo Dievo Asmens pasirodymas materialiame pasaulyje yra Jo vidinės energijos apraiška. Jis – materialios energijos šeimininkas. Kaip jau ne kartą aiškinta (mama māyā duratyayā), Viešpats sako, kad materiali energija, nors ir labai galinga, yra Jam pavaldi, o atsiduodantis Jam ištrūksta iš jos įtakos. Tad ar gali Aukščiausiasis Viešpats, kuriantis, palaikantis, naikinantis visą materialų kosmosą, turėti tokį pat materialų kūną, kaip mes, jei net Kṛṣṇai atsidavusi siela gali ištrūkti iš materialios gamtos įtakos? Taigi tokie samprotavimai apie Kṛṣṇą yra absoliuti kvailystė. Tačiau kvailiai nepajėgia suvokti, kad Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, pasirodantis paprasto žmogaus išvaizda, gali būti visų atomų ir gigantiškos visatos pavidalo apraiškos valdovas. Ir didžiausia, ir mažiausia – už jų supratimo ribų, todėl jie negali įsivaizduoti, kaip Viešpats, turintis žmogaus išvaizdą, tuo pat metu gali valdyti ir begalybę, ir baigtybę. Nors Jis valdo ir begalybę, ir baigtybę, iš tikrųjų Jis yra nuošaly nuo šios apraiškos. Dėl Viešpaties yogam aiśvaram, Jo nesuvokiamos transcendentinės energijos, Vedose aiškiai pasakyta, kad Jis vienu metu gali valdyti ir begalybę, ir baigtybę, likdamas jų nuošaly. Nors kvailiai neįsivaizduoja, kaip Kṛṣṇa, būdamas panašus į žmogų, tai daro, tyri bhaktai šį teiginį laiko tiesa, nes žino, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, todėl jie visiškai atsiduoda Jam ir atsideda Kṛṣṇos sąmonei, pasiaukojimo tarnystei Viešpačiui.
Dėl Viešpaties pasirodymo žmogaus pavidalu impersonalistų ir personalistų nuomonės daugeliu atvejų susikerta. Tačiau į pagalbą pasitelkę „Bhagavad-gītą“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ – autoritetingus tekstus, skirtus Kṛṣṇos mokslui suprasti, įsitikinsime, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Į žemę nužengęs kaip paprastas žmogus, Jis nėra toks. „Śrīmad- Bhāgavatam“ pirmosios giesmės pirmame skyriuje išminčiai, vadovaujami Śaunakos, klausdami apie Kṛṣṇos žygius, sako:
- kṛtavān kila karmāṇi
- saha rāmeṇa-keśavaḥ
- ati-martyāni bhagavān
- gūḍhaḥ kapaṭa-māṇuṣaḥ
„Viešpats Śrī Kṛṣṇa, Aukščiausias Dievo Asmuo, kaip ir Balarāma, vaizdavo žmogų ir pasislėpęs po žmogaus kauke atliko daug antžmogiškų žygių.“ (SB 1.1.20). Viešpaties pasirodymas žmogaus pavidalu supainioja kvailius. Joks žmogus negalėtų atlikti tų nuostabių žygių, kuriuos Kṛṣṇa atliko Žemėje. Savo tėvams, Vasudevai ir Devakī, Kṛṣṇa apsireiškė keturrankiu pavidalu, tačiau tėvų prašomas jis pasivertė paprastu vaiku. Bhāgavatam (10.3.46) sakoma: babhūva prākṛtaḥ śiśuḥ – Jis virto tikrų tikriausiu vaiku, paprastu žmogumi. Ta frazė pažymi, kad Viešpaties atsimainymas į žmogų yra viena iš transcendentinių Jo kūno ypatybių. Vienuoliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje sakoma, jog Arjuna meldė Kṛṣṇos, kad Jis pasirodytų savo keturrankiu pavidalu (tenaiva rūpeṇa catur-bhujena). Apsireiškęs tokiu pavidalu, Kṛṣna, Arjunos prašomas, vėliau vėl įgavo pirminį žmogišką pavidalą (mānuṣaṁ rūpam). Paprastam žmogui nebūdingos tokios Aukščiausiojo Viešpaties savybės.
Kai kas iš pašiepiančių Kṛṣṇą ir tų, kurie yra užsikrėtę māyāvādos filosofija, cituoja „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.29.21) posmą, kuriuo siekia įrodyti, kad Kṛṣṇa tėra paprastas žmogus. Ahaṁ sarveṣu bhūteṣu bhūtātmāvasthitaḥ sadā: „Aukščiausiasis yra kiekvienoje gyvojoje esybėje.“ Užuot vadovavęsi neautorizuotų komentatorių, kurie tyčiojasi iš Kṛṣṇos, interpretacija, verčiau pasidomėkime, kaip šį posmą aiškina vaiṣṇavų ācāryos: Jīva Gosvāmis ar Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura. Komentuodamas cituotą posmą Jīva Gosvāmis sako, kad Kṛṣṇa Savo pilnutine Paramātmos ekspansija glūdi judančiose ir nejudančiose esybėse Supersielos pavidalu. Todėl kiekvienas neofitas bhaktas, kuris visą savo dėmesį sutelkia tik į arcā-mūrti (Aukščiausiojo Viešpaties pavidalą šventykloje) ir nejaučia pagarbos kitoms gyvosioms esybėms, bergždžiai Jį garbina. Viešpaties bhaktai yra trijų lygių, neofitas – žemiausio. Jis daugiau dėmesio skiria Dievybei šventykloje, o ne kitiems bhaktams, todėl Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura perspėja, kad tokia mąstysena taisytina. Kadangi Kṛṣṇa, kaip Paramātmā, yra kiekvieno širdyje, bhaktas privalo žvelgti į kiekvieną kaip į Aukščiausiojo Viešpaties įsikūnijimą arba šventyklą. Jei žmogus gerbia Viešpaties šventyklą, jis turi tinkamai pagerbti ir kiekvieną be išimties kūną, kuriame glūdi Paramātma. Todėl visiems reikia rodyti deramą pagarbą ir nieko neignoruoti.
Daugelis impersonalistų pašaipiai žiūri į Dievo garbinimą šventykloje. Jie sako: girdi, kam apsiriboti garbinimu šventykloje, jei Dievas yra visur? Bet jeigu Dievas yra visur, nejau šventykloje ar Dievybėje Jo nėra? Kova tarp personalistų ir impersonalistų gali tęstis amžiais, tačiau tobulas Kṛṣṇos sąmonės bhaktas žino, kad Kṛṣṇa persmelkia viską, nes Jis – Aukščiausioji Asmenybė. Tai patvirtinama „Brahma-saṁhitoje“. Nors Jo Paties buveinė – Goloka Vṛndāvana, kur Jis amžinai viešpatauja, Savo energijos apraiškomis ir Savo pilnutine ekspansija Jis esti visur – kiekviename materialios ir dvasinės kūrinijos kampelyje.