LT/BG 9.26
Tekstas 26
- patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyaṁ
- yo me bhaktyā prayacchati
- tad ahaṁ bhakty-upahṛtam
- aśnāmi prayatātmanaḥ
Pažodinis vertimas
patram — lapelį; puṣpam — gėlę; phalam — vaisių; toyam — vandens; yaḥ — kuris; me — Man; bhaktyā — su pasiaukojimu; prayacchati — siūlo; tat — tą; aham — Aš; bhakti-upahṛtam — su pasiaukojimu pasiūlytą; aśnāmi — priimu; prayata-ātmanaḥ — iš turinčio tyrą sąmonę.
Vertimas
Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiūlys man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš priimsiu šią dovaną.
Komentaras
Svarbiausia protingam žmogui – įsisąmoninti Kṛṣṇą ir su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui, idant jis patektų į amžiną, palaimingą buveinę ir patirtų amžiną laimę. Tokį nuostabų tikslą pasiekti visiškai nesunku, o išbandyti save gali net ir didžiausias bėdžius, neturintis jokio pasiruošimo. Reikalinga tik viena savybė: būti tyru Viešpaties bhaktu. Nesvarbu, kas esi ir kur gyveni. Metodas labai paprastas: pakanka lapelį, vaisių ar truputį vandens nuoširdžiai su meile pasiūlyti Aukščiausiajam Viešpačiui, ir Viešpats mielai priims auką. Kṛṣṇos sąmonė paprasta ir universali, todėl kelias atviras visiems. Ar atsiras kvailys, kuris nenorėtų įsisąmoninti Kṛṣṇą šiuo paprastu metodu ir pasiekti aukščiausią tobulumą – amžinybę, palaimą ir žinojimą? Kṛṣṇa pageidauja tik meilės tarnystės ir nieko daugiau. Iš Savo tyro bhakto Kṛṣṇa priima net ir mažą gėlytę, o iš nebhakto jokios dovanos Jam nereikia. Jam nieko netrūksta, nes Jis – Pats Sau pakankamas, ir vis dėlto iš Savo bhakto Jis priima auką, į meilę atsakydamas tuo pačiu. Išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę – aukščiausias gyvenimo tobulumas. Norint pabrėžti, kad bhakti, pasiaukojimo tarnystė, yra vienintelė priemonė priartėti prie Kṛṣṇos, žodis bhakti posme pakartojamas du kartus. Jokios kitos aplinkybės, pavyzdžiui, jei žmogus taptų brahmanu ar eruditu, turtuoliu ar žymiu filosofu, nepaskatins Kṛṣṇą priimti aukos. Trūkstant pagrindinio elemento – bhakti, niekas nepalenks Kṛṣṇos, kad Jis priimtų auką. Bhakti niekad neturi išskaičiavimų. Tai amžinas procesas – tiesioginė tarnystė absoliučiai visumai.
Viešpats Kṛṣṇa, paskelbęs Save vieninteliu besimėgaujančiu subjektu, pirmapradžiu Viešpačiu ir visų aukų tikruoju objektu, šiame posme nurodo, kokių aukų Jis laukia. Jei žmogus nori pasiaukojamai tarnauti Aukščiausiajam, kad apsivalytų ir pasiektų gyvenimo tikslą – transcendentinę meilės tarnystę Dievui, jis turi sužinoti, ko Viešpats iš jo nori. Kas myli Kṛṣṇą, duos Jam tai, ko Jis panorės, ir vengs Jam siūlyti tai, ko Jis neprašo ir nepageidauja. Todėl mėsos, žuvies ir kiaušinių negalima aukoti Kṛṣṇai. Jei Jis norėtų tokios aukos, apie ją būtų pasakęs. Bet ne, Jis kuo aiškiausiai prašo duoti Jam lapelį, vaisių, gėlių ir vandens, ir apie tokią auką sako: „Aš priimsiu ją“. Todėl mums turėtų būti aišku, jog mėsos, žuvies ir kiaušinių Jis nepriims. Daržovės, grūdai, vaisiai, pienas ir vanduo – žmogui tinkamas maistas, nurodytas Paties Viešpaties Kṛṣṇos. Jeigu norime maitintis kitokiu maistu, jo negalima aukoti Viešpačiui, nes Jis nepriims. Jei tokį maistą aukojame, vadinasi darome tai ne iš meilės ir pasiaukojimo.
Trečio skyriaus tryliktame posme Śrī Kṛṣṇa aiškina, kad tik aukos atnašos likučiai yra švarūs ir tinka valgyti tiems, kurie siekia padaryti pažangą gyvenime ir trokšta išsivaduoti iš materijos gniaužtų. Tame pačiame posme Jis sako, kad neaukojantys maisto minta vien nuodėme. Kitaip sakant, su kiekvienu nurytu kąsniu, jie vis labiau įsivelia į materialios gamtos raizgalynę. Gardžių ir paprastų valgių iš daržovių ruošimas, jų aukojimas Viešpaties Kṛṣṇos atvaizdui ar Dievybei nusilenkiant ir meldžiant Jį priimti kuklią auką – visa tai įgalina stabiliai tobulėti ir apvalyti kūną, skatina subtiliųjų smegenų audinių, gimdančių švarią mintį, formavimąsi. Tačiau svarbiausia – aukoti su meile. Kṛṣṇai netrūksta maisto, nes Jam priklauso viskas, kas egzistuoja, ir vis dėlto Jis priims auką iš to, kuris nori Jam suteikti džiaugsmo. Ruošiant, patiekiant ir aukojant maistą, svarbu viską daryti su meile Kṛṣṇai.
Filosofai impersonalistai, tvirtinantys, kad Absoliuti Tiesa yra bejausmė, nesuvokia šio „Bhagavad-gītos“ posmo. Jiems jis arba metafora, arba įrodymas, kad „Bhagavad-gītą“ išsakęs Kṛṣṇa – paprastas žemės žmogus. Tačiau iš tikro Aukščiausiasis Dievas, Kṛṣṇa, turi jusles, kurios, kaip teigiama, gali pakeisti viena kitą. Kitaip sakant, viena Jo juslė gali atlikti bet kurios kitos funkciją. Tai ir turima galvoje, kai kalbama, jog Kṛṣṇa yra absoliutas. Vargu ar galima būtų laikyti Jį visų turtų ir galybės savininku, jeigu Jis neturėtų juslių. Septintame skyriuje Kṛṣṇa aiškina, kad Jis, nužvelgęs materialią gamtą, apvaisina ją gyvosiomis esybėmis. O šiuo atveju Kṛṣṇa klausosi bhakto, su meilės sklidinais žodžiais aukojančio maistą, ir tai visiškai tas pats, ar Jis ragautų ar valgytų. Reikėtų štai ką pabrėžti: Jis – absoliutas, todėl kai jis klauso, tolygu, kad Jis ragauja ar valgo. Tiktai bhaktas, kuris pripažįsta Kṛṣṇą tokį, kaip Jis Pats Save apibūdina, nieko nuo savęs nepridėdamas, supranta, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa gali valgyti ir mėgautis valgiu.