LT/BG 11.32
Tekstas 32
- śrī-bhagavān uvāca
- kālo ’smi loka-kṣaya-kṛt pravṛddho
- lokān samāhartum iha pravṛttaḥ
- ṛte ’pi tvāṁ na bhaviṣyanti sarve
- ye ’vasthitāḥ praty-anīkeṣu yodhāḥ
Pažodinis vertimas
śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; kālaḥ — laikas; asmi — Aš esu; loka — pasaulių; kṣaya-kṛt — griovėjas; pravṛddhaḥ — didysis; lokān — visus žmones; samāhartum — sunaikinti; iha — šiame pasaulyje; pravṛttaḥ — užsiėmęs; ṛte — išskyrus; api — net; tvām — tave; na — ne; bhaviṣyanti — bus; sarve — visi; ye — kurie; avasthitāḥ — yra; prati-anīkeṣu — priešingose pusėse; yodhāḥ — kariai.
Vertimas
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Aš – laikas, didysis pasaulių griovėjas, ir atėjau, kad sunaikinčiau visus žmones. Išskyrus jus [Pāṇḍavus], visi kariai iš abiejų pusių žus.
Komentaras
Nors Arjuna ir žinojo, kad Kṛṣṇa – jo draugas ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo, jį suglumino Kṛṣṇos atskleistų pavidalų įvairovė, ir todėl jis klausia, kokia tikroji griaunančios Jo jėgos paskirtis. Vedose rašoma, kad Aukščiausioji Tiesa sunaikina viską, netgi brahmanus. „Kaṭha Upaniṣadoje“ (1.2.25) tvirtinama:
- yasya brahma ca kṣatraṁ ca
- ubhe bhavata odanaḥ
- mṛtyur yasyopasecanaṁ
- ka itthā veda yatra saḥ
Galų gale visus brahmanus, kṣatriyus bei visa, kas gyva, tarsi maistą praryja Aukščiausiasis. Šis Aukščiausiojo Viešpaties pavidalas – tarsi visa ryjantis milžinas. Šiame epizode Kṛṣṇa pasirodo visa naikinančio laiko pavidalu. Visi dalyvavusieji tame mūšyje bus Jo sunaikinti, išgyvens tik Pāṇḍavai.
Arjuna nenorėjo kautis ir manė, kad geriau pasitraukti iš mūšio lauko – tada neteks ir nusivilti. Atsakydamas į tai, Viešpats paaiškina, kad jei Arjuna ir atsisakys kovos, vis tiek visi mūšio dalyviai žus, nes taip Jo sumanyta. Jei Arjuna nesikaus, jie žus kitokiomis aplinkybėmis. Mirtis neišvengiama, net jei jis ir nekovos. Iš tikrųjų jie jau mirę. Laikas – griovėjas, ir, Aukščiausiojo valia, visa, kas išreikšta, turi būti sunaikinta. Toks gamtos dėsnis.