LT/BG 11.48
Tekstas 48
- na veda-yajñādhyayanair na dānair
- na ca kriyābhir na tapobhir ugraiḥ
- evaṁ-rūpaḥ śakya ahaṁ nṛ-loke
- draṣṭuṁ tvad anyena kuru-pravīra
Pažodinis vertimas
na — niekada; veda-yajña — aukomis; adhyayanaiḥ — ar Vedų studijavimu; na — niekada; dānaiḥ — labdara; na — niekada; ca — taip pat; kriyābhiḥ — doringa veikla; na — niekada; tapobhiḥ — didelėmis askezėmis; ugraiḥ — rūsčiomis; evam-rūpaḥ — šiuo pavidalu; śakyaḥ — galiu; aham — Aš; nṛ-loke — šiame materialiame pasaulyje; draṣṭum — būti regimas; tvat — be tavęs; anyena — kito; kuru-pravīra — o geriausias Kuru dinastijos kary.
Vertimas
O geriausias Kuru dinastijos kary, dar niekas niekada iki tavęs neregėjo šio Mano visatos pavidalo, nes šį Mano pavidalą pamatyti materialiame pasaulyje neįmanoma nei studijuojant Vedas, nei aukojant aukas ar teikiant labdarą, nei atliekant doringus darbus ar rūsčias askezes.
Komentaras
Šiuo atveju reikia teisingai suprasti, kas yra dieviškas regėjimas. Kas jį galėtų turėti? Dieviškas – tai šventas. Nepasiekus pusdievių šventumo, neįmanoma įgyti dieviško regėjimo. O kas yra pusdievis? Vedų raštuose nurodoma, kad pusdieviai – tai Viešpaties Viṣṇu bhaktai (viṣṇu-bhaktāḥ smṛtā devāḥ). Ateistai, t.y. tie, kurie netiki Viṣṇu, arba Aukščiausiuoju tepripažįsta beasmenį Kṛṣṇos aspektą, neturi dieviško regėjimo. Neįmanoma menkinti Kṛṣṇą ir tuo pat metu turėti dievišką regėjimą. Dieviško regėjimo neturėsi, netapęs dieviška asmenybe. Žodžiu, turintieji dievišką regėjimą irgi gali matyti tai, ką matė Arjuna.
„Bhagavad-gītoje“ aprašytas visatos pavidalas. Nors iki Arjunos jo niekas nematė, po šio įvykio kiekvienas apie viśva-rūpą gali susidaryti kažkokį vaizdą. Tiktai tikri šventieji regi Viešpaties visatos pavidalą. Bet neįmanoma tapti šventu, jei nesi tyras Kṛṣṇos bhaktas. Dieviškos prigimties bhaktai, net ir turėdami dievišką regėjimą, nelabai geidžia pamatyti Viešpaties visatos pavidalą. Ankstesniame posme sakoma, kad Arjuna troško pamatyti Viešpatį Kṛṣṇą keturrankiu Viṣṇu, nes visatos pavidalas jį baugino.
Posme yra keletas reikšmingų žodžių: veda-yajñādyayanaiḥ, kurie nurodo „Vedų raštų ir aukojimo taisyklių studijavimą“. Žodis veda nurodo visus Vedų raštus, būtent keturias Vedas (Ṛg, Yajur, Sāma ir Atharva), aštuoniolika Purāṇų, Upaniṣadas ir „Vedānta-sūtrą“. Šiuos šaltinius galima studijuoti namuose ar kur kitur. Prie Vedų raštų taip pat priskiriamos ir sūtros, Kalpa-sūtros ir Mīmāṁsa-sūtros, kurios nagrinėja aukojimo būdus. Žodis dānaiḥ nurodo labdarą, skirtą jos vertiems asmenims – brahmanams ir vaiṣṇavams, kurie iš transcendentinės meilės tarnauja Viešpačiui. „Doringa veikla“ reiškia agni-hotrą bei įvairiems luomams nurodytas pareigas. O savanoriškas sutikimas pakęsti kokius nors kūno skausmus vadinasi tapasya. Taigi galima atlikinėti visus čia minėtus veiksmus: alinti kūną, teikti labdarą, studijuoti Vedas etc., tačiau jei žmogus nėra toks bhaktas, koks buvo Arjuna, visatos pavidalo jis neišvys. Impersonalistai įsivaizduoja regį Viešpaties visatos pavidalą, tačiau „Bhagavad-gītā“ byloja, kad jie – nebhaktai, todėl jie negali matyti Viešpaties visatos pavidalo.
Yra daugybė žmonių, „kuriančių“ inkarnacijas. Jie paskelbia Dievo įsikūnijimu paprastą žmogų, tačiau tai – kvailystė. Mes turėtume remtis „Bhagavad-gītos“ principais, nes kitaip tobulų dvasinių žinių neįgysime. Nors „Bhagavad-gītā“ laikoma Dievo pažinimo pradžiamoksliu, ji tokia tobula, kad kiekvienam padės atskirti, kas yra kas. Pseudoinkarnacijų pasekėjai gali tvirtinti, kad ir jie matė transcendentinę Dievo inkarnaciją, visatos pavidalą, tačiau nereikia jais tikėti, nes čia aiškiai pasakyta, jog netapus Kṛṣṇos bhaktu, Dievo visatos pavidalo nepamatysi. Taigi visų pirma reikia tapti tyru Kṛṣṇos bhaktu, ir tik tada galima tvirtinti kad sugebėsi apibūdinti visatos pavidalą, kurį pats matei. Kṛṣṇos bhaktas netikrų inkarnacijų ir jų pasekėjų nepripažįsta.