LT/BG 13.5
Tekstas 5
- ṛṣibhir bahudhā gītaṁ
- chandobhir vividhaiḥ pṛthak
- brahma-sūtra-padaiś caiva
- hetumadbhir viniścitaiḥ
Pažodinis vertimas
ṛṣibhiḥ — išminčių; bahudhā — įvairiais būdais; gītam — aprašyta; chandobhiḥ — Vedų himnuose; vividhaiḥ — įvairiuose; pṛthak — skirtingai; brahma-sūtra — Vedāntos; padaiḥ — aforizmuose; ca — taip pat; eva — tikrai; hetu-madbhiḥ — su priežasties ir pasekmės; viniścitaiḥ — patvirtinimais.
Vertimas
Žinias apie veiklos lauką ir veiklą pažįstantį subjektą daug išminčių perteikė įvairiuose Vedų raštuose. Ypač išsamiai jas pateikia Vedānta-sūtra, išsamiai aiškindama priežastį ir pasekmę.
Komentaras
Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, yra didžiausias autoritetas žinių apie veiklos lauką ir veiklą pažįstantį subjektą srityje. Vis dėlto eruditai ir pripažinti autoritetai visada remiasi pirmtakais – taip jau yra įprasta. Kṛṣṇa, aiškindamas šį daug ginčų keliantį sielos ir Supersielos vienovės ir skirtybės klausimą, remiasi šventraščiais, Vedānta, kurios autoritetingumas pripažintas. Iš pradžių jis sako: „Ši nuomonė sutampa su daugelio išminčių nuomone.“ O iš išminčių, be Jo Paties, didžiu išminčiumi laikomas Vyāsadeva („Vedānta-sūtros“ autorius). „Vedānta-sūtra“ kuo geriausiai išaiškina dualizmą. Vyāsadevos tėvas Parāśara – irgi didis išminčius. Savo religinėse knygose jis rašo: am tvaṁ ca tathānye . . . – „Visi mes – ir tu, ir aš, bei visos kitos gyvosios esybės – transcendentalūs, nors ir gyvename materialiuose kūnuose. Skirtingos karmos lemia mums klaidžioti trijų materialios gamtos guṇų keliais. Todėl kai kurios gyvosios esybės yra aukštesnio lygio, o kitos gyvena žemesnėje gamtoje. Aukštesnioji ir žemesnioji gamta egzistuoja dėl neišmanymo ir gauna išraišką per nesuskaičiuojamą daugybę gyvųjų esybių. Tačiau Supersiela nepuola, Jos neužteršia trys materialios gamtos guṇos, ir Ji visada transcendentali.“ Skirtumą tarp sielos, Supersielos ir kūno atskleidžia ir pradinės Vedos, ypač „Kaṭha Upaniṣada“. Daugelis didžiųjų išminčių aiškino šiuos klausimus, ir Parāśara laikomas svarbiausiu jų.
Žodis chandobhiḥ nurodo įvairius Vedų raštus. Pavyzdžiui, „Taittirīya Upaniṣada“, „Yajur-Vedos“ atšaka, aprašo gamtą, gyvąją esybę ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.
Jau buvo minėta, kad kṣetra – tai veiklos laukas, o kṣetra-jña yra dviejų tipų: individuali gyvoji esybė ir aukščiausia gyvoji esybė. „Taittirīya Upaniṣadoje“ (2.9) teigiama: brahma pucchaṁ pratiṣṭhā. Viena Aukščiausiojo Viešpaties energijos apraiškų vadinama anna-maya – gyvybės priklausomybė nuo maisto. Tai materialistinis Aukščiausiojo suvokimas. Tolimesnė pakopa – prāṇa-maya. Suvokus Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą per maistą, ją galima patirti gyvybės požymiuose, jos formose. Jñāna- mayos stadijoje suvokimas prasiplečia, nuo gyvybės požymių pakylama iki minties, jausmo, noro. Po to pažįstamas Brahmanas. Ši pakopa vadinama vijñāna-maya – kai suvokiama, kad gyvosios esybės protas ir gyvybės požymiai skiriasi nuo pačios gyvosios esybės. Paskutinė ir aukščiausia pakopa – ānanda-maya, palaimingiausios gamtos (prigimties) pažinimas. Taigi yra penkios Brahmano pažinimo pakopos, kurios vadinamos brahma puccham. Pirmosios trys jų (anna-maya, prāṇa-maya, jñāna-maya) apima gyvųjų esybių veiklos laukus. Aukščiausiasis Viešpats, kuris vadinamas ānanda-maya, yra tiems laukams transcendentalus. Aukščiausiąjį apibūdina ir „Vedānta-sūtra“. Ji sako: ānanda-mayo ‘bhyāsāt – Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis kupina džiugesio. Norėdamas gauti transcendentinę palaimą, Jis išsiplečia sukurdamas vijñāna-mayą, prāṇa-mayą, jñāna-mayą ir anna-mayą. Veiklos lauke besimėgaujančiu subjektu laikoma gyvoji esybė, bet ānanda-maya nuo jos visiškai skiriasi. Tuo norima pasakyti, kad gyvajai esybei nusprendus džiaugsmo semtis santarvėje su ānanda-maya, ji tampa tobula. Toks yra tikrasis paveikslas: Aukščiausiasis Viešpats – aukščiausias lauką pažįstantis subjektas, gyvoji esybė – pavaldus pažįstantis subjektas, o gamta – veiklos laukas. Šių tiesų reikia semtis iš „Vedānta-sūtros“, dar vadinamos „Brahma-sūtra“.
Šis posmas minėjo, jog „Brahma-sūtros“ aforizmai užrašyti nuosekliai priežasties ir pasekmės principu. Štai keletas sūtrų (aforizmų): na viyad aśruteḥ (2.3.2), nātmā śruteḥ (2.3.18) ir parāt tu tac chruteḥ (2.3.40). Pirmasis aforizmas nurodo veiklos lauką, antrasis – gyvąją esybę, o trečiasis – Aukščiausiąjį Viešpatį, summum bonum tarp visų esybių.