LT/BG 13.20
Tekstas 20
- prakṛtiṁ puruṣaṁ caiva
- viddhy anādī ubhāv api
- vikārāṁś ca guṇāṁś caiva
- viddhi prakṛti-sambhavān
Pažodinis vertimas
prakṛtim — materiali gamta; puruṣam — gyvosios esybės; ca — taip pat; eva — tikrai; viddhi — žinoki; anādī — be pradžios; ubhau — abu; api — taip pat; vikārān — virsmas; guṇān — trys materialios gamtos guṇos; ca — taip pat; eva — tikrai; viddhi — žinoki; prakṛti — iš materialios gamtos; sambhavān — kilę.
Vertimas
Žinok, kad materiali gamta ir gyvosios esybės pradžios neturi. Jų virsmai bei materijos guṇos yra materialios gamtos padarinys.
Komentaras
Šiame skyriuje pateiktos žinios leidžia suvokti kūną (veiklos lauką) bei kūną pažįstančius subjektus (tiek individualią sielą, tiek Supersielą). Kūnas – veiklos laukas, jį sudaro materiali gamta. Įkūnyta individuali siela, kuri gauna pasitenkinimą iš kūno veiklos, vadinasi puruṣa, arba gyvoji esybė. Ji yra viena iš pažįstančių subjektų, kitas yra Supersiela. Be abejo, reikia suprasti, kad ir Supersiela, ir individuali esybė – tai Aukščiausiojo Dievo Asmens skirtingos apraiškos. Gyvoji esybė priklauso Aukščiausiojo Viešpaties energijos kategorijai, o Supersiela – Jo asmens ekspansijų kategorijai.
Ir materiali gamta, ir gyvoji esybė – amžinos. Tai reiškia, kad jos egzistavo prieš pasaulio sukūrimą. Materialus pasaulis kyla iš Aukščiausiojo Viešpaties energijos, kaip, beje, ir gyvosios esybės, tik jos – aukštesnioji energija. Ir gyvosios esybės, ir materiali gamta egzistavo dar prieš tai, kol gavo išraišką kosmosas. Materiali gamta glūdėjo Aukščiausiajame Dievo Asmenyje, Mahā Viṣṇu, o kai prireikė, tarpininkaujant mahat-tattvai, ji gavo išreikštą būvį. Glūdi Jame ir gyvosios esybės, bet jos yra sąlygotos, todėl yra nelinkusios tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Štai kodėl joms užginta įeiti į dvasinį dangų. Tačiau, kai materiali gamta gauna išraišką, gyvosios esybės vėl turi galimybę veikti materialiame pasaulyje ir tapti tinkamomis įeiti į dvasinį pasaulį. Čia ir slypi materialios kūrinijos paslaptis. Iš tikrųjų, pagal kilmę, gyvoji esybė – neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dvasinė dalelė, tačiau dėl savo maištingumo ji įkalinta materialioje gamtoje. Tiesą sakant, visai nesvarbu, kaip gyvosios būtybės, aukštesnės Aukščiausiojo Viešpaties esybės, suėjo į sąlytį su materialia gamta. Tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo žino, kaip ir kodėl tai įvyko. Šventraščiuose Viešpats sako, kad apžavėtiesiems materialios gamtos tenka nuožmiai grumtis už būvį. Tačiau iš šių kelių posmų mes turėtume įsitikinti, kad visi trijų guṇų sąlygojami materialios gamtos virsmai ir poveikiai taip pat yra materialios gamtos padariniai. Gyvųjų esybių įvairovę ir kitus kitimus lemia tai, kad egzistuoja kūnas. Dvasine prasme, visos gyvosios esybės yra lygiavertės.