LT/BG 14.16
Tekstas 16
- karmaṇaḥ sukṛtasyāhuḥ
- sāttvikaṁ nirmalaṁ phalam
- rajasas tu phalaṁ duḥkham
- ajñānaṁ tamasaḥ phalam
Pažodinis vertimas
karmaṇaḥ — veiklos; su-kṛtasya — doringos; āhuḥ — sakoma; sāttvikam — dorybės guṇos; nirmalam — ir apvalytas; phalam — rezultatas; rajasaḥ — aistros guṇos; tu — tačiau; phalam — rezultatas; duḥkham — kančia; ajñānam — kvailybė; tamasaḥ — neišmanymo guṇos; phalam — rezultatas.
Vertimas
Doringos veiklos padariniai tyri ir priskiriami dorybės guṇai. Tuo tarpu veiklos, atliktos vyraujant aistros guṇai, pasekmė – kančia, o veikla, atlikta vyraujant neišmanymo guṇai, gimdo kvailystes.
Komentaras
Doringos veiklos, kurią sąlygoja dorybės guṇa, pasekmė tyra, todėl visiškai iliuzijos atsikratę išminčiai yra laimingi. Aistros guṇos sąlygojama veikla tesukelia kančias. Bet koks poelgis ieškant materialios laimės yra pasmerktas nesėkmei. Pavyzdžiui, kas nors panori pastatyti dangoraižį. Kiek žmonių vargo pareikalauja jo statyba! Kiek rūpesčių kainuoja šį projektą finansuojančiam žmogui uždirbti milžinišką pinigų sumą! Nemažiau triūso turi įdėti ir statybininkai. Iš to kyla tik vienos bėdos. Todėl „Bhagavad-gītā“ sako, kad bet kokia veikla, atliekama vyraujant aistros guṇai, be abejonės – didžiulis vargas. Aistros guṇos veikla teikia tik įsivaizduojamą laimę: „Šis namas ar pinigai priklauso man“, – tačiau kokia netikra ta laimė!
O kalbant apie žmogų, kuris yra neišmanymo guṇos, tai jis neturi žinojimo, todėl visi jo poelgiai baigiasi kančia; jis kenčia jau dabar, o ateity jam teks nusileisti į gyvūno gyvybės formą. Gyvūno gyvenimas visuomet kupinas kančių, nors iliuzinės energijos, māyos, pakerėti gyvūnai to ir nesupranta. Nekaltų gyvūnų žudymas – taip pat neišmanymo guṇos pasekmė. Gyvūno žudikas nežino, kad ateity jo auka gaus tokį kūną, kad galės jį patį nužudyti. Toks gamtos dėsnis. Žmonių visuomenėje, žmogų nužudęs nusikaltėlis pakariamas. Toks valstybės įstatymas. Per savo neišmanymą žmonės nežino, kad egzistuoja visuotinė valstybė, kurią valdo Aukščiausiasis Viešpats. Kiekvienas gyvis – Aukščiausiojo Viešpaties vaikas. Viešpats neleidžia nužudyti net skruzdėlės. Už žudymą visų laukia atpildas. Todėl žudyti gyvūnus pataikaujant liežuviui – tamsybių tamsybė. Žmogui nėra jokio reikalo juos žudyti, nes Dievas davė tiek puikių produktų. Tačiau jei žmogus vis dėlto valgo mėsą – tai reiškia, kad jį yra apėmęs neišmanymas ir kad jis kuria sau niūrią ateitį. Karvių žudymas iš gyvūnų naikinimo būdų yra pats baisiausias, nes karvės aprūpina mus pienu, taip suteikdamos daug džiaugsmo. Skersti karvę – tai paties tamsiausio neišmanymo aktas. Žodžiai iš Vedų raštų („Ṛg Veda“ 9.4.64) – gobhiḥ prīṇita matsaram – nurodo, kad didžiausias neišmanėlis yra tas, kuris skerdžia karves, nors pieno jam visiškai pakanka. Vedų raštuose yra tokia malda:
- namo brahmaṇya-devāya
- go-brāhmaṇa-hitāya ca
- jagad-dhitāya kṛṣṇāya
- govindāya namo namaḥ
„Mano Viešpatie, Tu linki gero karvėms ir brahmanams, o taip pat visai žmonijai ir pasauliui.“ („Viṣṇu Purāṇa“ 1.19.65) Ši malda ypač pabrėžia, kad reikia globoti karves bei brahmanus. Brahmanai – tai dvasinio švietimo simbolis, o karvės – paties vertingiausio maisto, pieno, simbolis. Šios dvi gyvųjų būtybių rūšys – brahmanai ir karvės – turi būti ypatingai globojamos. Būtent tai byloja apie tikrąją civilizacijos pažangą. Šiuolaikinė žmonių visuomenė apleido dvasinį pažinimą ir skatina karvių žudymą. Vadinasi žmonių visuomenė eina neteisinga kryptimi – tiesia sau kelią į pražūtį. Civilizacijos, kuri verčia savo narius kitą gyvenimą tapti gyvūnais, negalima pavadinti žmonių civilizacija. Nėra abejonės, kad šiuolaikinę žmonių civilizaciją visiškai suklaidino aistros ir neišmanymo guṇos. Gyvename labai pavojingame amžiuje, ir visos tautos turėtų pasirūpinti tuo, kad būtų diegiama Kṛṣṇos sąmonė – pats lengviausias būdas gelbėti žmoniją nuo didžiausio pavojaus.