LT/BG 15.3-4
Tekstai 3-4
- na rūpam asyeha tathopalabhyate
- nānto na cādir na ca sampratiṣṭhā
- aśvattham enaṁ su-virūḍha-mūlam
- asaṅga-śastreṇa dṛḍhena chittvā
- tataḥ padaṁ tat parimārgitavyaṁ
- yasmin gatā na nivartanti bhūyaḥ
- tam eva cādyaṁ puruṣaṁ prapadye
- yataḥ pravṛttiḥ prasṛtā purāṇī
Pažodinis vertimas
na — ne; rūpam — forma; asya — šio medžio; iha — šiame pasaulyje; tathā — taip pat; upalabhyate — gali būti suvokta; na — niekada; antaḥ — pabaiga; na — niekada; ca — taip pat; ādiḥ — pradžia; na — niekada; ca — taip pat; sampratiṣṭhā — pagrindas; aśvattham — banjano medį; enam — šį; su-virūḍha — stipriai; mūlam — įsišaknijusį; asaṅga-śastreṇa — atsižadėjimo ginklu; dṛḍhena — tvirtu; chittvā — nukirtus; tataḥ — paskui; padam — padėtį; tat — tą; parimārgitavyam — reikia surasti; yasmin — kur; gatāḥ — nuėjus; na — niekada; nivartanti — grįžtama atgal; bhūyaḥ — vėl; tam — Jam; eva — tikrai; ca — taip pat; ādyam — pirminiam; puruṣam — Dievo Asmeniui; prapadye — turi atsiduoti; yataḥ — iš kurio; pravṛttiḥ — pradžia; prasṛtā — išsiplėtė; purāṇī — labai senai.
Vertimas
Tikrosios šio medžio formos materialiame pasaulyje patirti neįmanoma. Niekas nesupranta, kur jis baigiasi ir kur prasideda, ir kur yra jo pagrindas. Tačiau reikia ryžtingai, atsižadėjimo ginklu nukirsti šį giliai įsišaknijusį medį, o po to surasti tą vietą, į kurią patekus niekada negrįžtama, ir ten atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui – tam, iš kurio viskas kilo ir iš kurio visa kas plinta nuo neatmenamų laikų.
Komentaras
Čia aiškiai nurodyta, kad materialiame pasaulyje neįmanoma suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo tas banjano medis. Jo šaknys yra viršuje. Vadinasi, tikrasis medis keroja priešingame gale. Susipainiojęs materialaus medžio šakų tankmėje, žmogus nemato, kaip plačiai jis išsišakojęs ir iš kur auga. Vis dėlto reikia rasti pirminę priežastį: „Aš esu savo tėvo sūnus, o mano tėvas ano žmogaus sūnus etc.“ Taip besiaiškinant, prieinama iki Brahmos, kurį sukūrė Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Kai tokiu būdu prieinamas Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ieškojimai baigiasi. Ieškoti materialųjį pasaulį simbolizuojančio medžio pradžios, Aukščiausiojo Dievo Asmens, reikia bendraujant su tais, kurie Jį pažino. Pažinimo procese žmogus palengva atsižada šio netikro realybės atspindžio, o ilgainiui ir visiškai nutraukia visus ryšius su juo ir atsiduria tikrajame medyje.
Šiuo atveju labai svarbus žodis asaṅga, nes polinkis tenkinti savo jusles ir viešpatauti materialioje gamtoje yra labai stiprus. Todėl reikia mokytis atsižadėti aptariant dvasinio mokslo, pagrįsto autoritetingais šventraščiais, klausimus ir klausytis, ką sako išties išmanantys. Dvasinių temų aptarimai bhaktų draugijoje leis prisiartinti prie Aukščiausiojo Dievo Asmens. Priartėjus prie Jo, pirmiausia reikia atsiduoti. Posme kalbama apie tą šalį, kur patekęs žmogus niekad nebegrįžta atgal, prie netikro, atspindėto medžio. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa – pirmoji šaknis, iš kurios viskas išaugo. Kad pelnytume Dievo Asmens malonę, tereikia Jam atsiduoti, o tai galima padaryti atliekant pasiaukojimo tarnystę: klausantis apie Viešpatį, kartojant Jo vardą etc. Jis yra materialaus pasaulio atsiradimo priežastis. Tai jau aiškino Pats Viešpats. Ahaṁ sarvasya prabhavaḥ: „Aš esu visa ko pradžia.“ Taigi tam, kad išsigautume iš materialų gyvenimą simbolizuojančio banjano medžio tankynės, reikia atsiduoti Kṛṣṇai. Atsiduodamas Kṛṣṇai žmogus tuo pat metu savaime atsižada šio materialaus pasaulio.