LT/BG 15.15
Tekstas 15
- sarvasya cāhaṁ hṛdi sanniviṣṭo
- mattaḥ smṛtir jñānam apohanaṁ ca
- vedaiś ca sarvair aham eva vedyo
- vedānta-kṛd veda-vid eva cāham
Pažodinis vertimas
sarvasya — visų gyvųjų būtybių; ca — ir; aham — Aš; hṛdi — širdyje; sanniviṣṭaḥ — esantis; mattaḥ — iš Manęs; smṛtiḥ — atmintis; jñānam — žinojimas; apohanam — užmarštis; ca — ir; vedaiḥ — Vedų; ca — taip pat; sarvaiḥ — visų; aham — Aš esu; eva — tikrai; vedyaḥ — pažinimo objektas; vedānta-kṛt — Vedāntos sudarytojas; veda-vit — Vedų žinovas; eva — tikrai; ca — ir; aham — Aš.
Vertimas
Aš esu visų širdyse, ir iš Manęs ateina atmintis, žinojimas bei užmarštis. Aš esu visų Vedų pažinimo objektas. Iš tikrųjų Aš – Vedāntos sudarytojas ir Vedų žinovas.
Komentaras
Aukščiausiasis Viešpats Paramātmos pavidalu glūdi visų širdyse ir būtent Jis yra visos veiklos iniciatorius. Gyvoji esybė užmiršta savo praeitą gyvenimą, ir jai tenka veikti pagal Aukščiausiojo Viešpaties – visos jos veiklos liudininko – nurodymą. Todėl priklausomai nuo praeities darbų, ji ir pradeda savo veiklą. Jai suteikiamos reikalingos žinios, duodama atmintis, bet ji užmiršta apie savo praėjusį gyvenimą. Taigi Viešpats ne tik visa persmelkiantis, bet ir lokalizuotas kiekvieno individo širdy. Jis atlygina gyvajai būtybei karminės veiklos rezultatais. Jis garbintinas ne tik kaip beasmenis Brahmanas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir lokalizuota Parāmātma, bet ir kaip inkarnacija Vedų forma. Vedos nurodo žmonėms teisingą kryptį, kad jie galėtų teisingai sutvarkyti savo gyvenimą ir sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Vedos teikia žinių apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą, o Kṛṣṇa, apsireiškęs Vyāsadevos pavidalu, yra „Vedānta-sūtros“ sudarytojas. „Śrīmad-Bhāgavatam“, Vyāsadevos pateikti „Vedānta-sūtros“ komentarai, leidžia teisingai suvokti „Vedāntą-sūtrą“. Aukščiausiasis Viešpats toks visapusiškas, kad siekdamas išvaduoti sąlygotą sielą, tiekia jai maistą ir jį virškina, stebi jos veiklą, suteikia žinojimą Vedų pavidalu, o kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, yra dar ir „Bhagavad-gītos“ mokytojas. Sąlygotai sielai Jis yra garbinimo objektas. Taigi Dievas – visų geriausias ir visų gailestingiausias.
Antaḥ-praviṣṭaḥ śāstā janānām. Kai tik gyvoji esybė atsiskiria nuo kūno, ji užmiršta praeitį, tačiau Aukščiausiojo Viešpaties paskatinta, vėl pradeda veikti. Nors siela užmarši, Viešpats jai duoda intelektą, kad ji atnaujintų veiklą nuo ten, kur toji veikla nutrūko praeitą gyvenimą. Taip Aukščiausiojo Viešpaties, esančio jos širdyje, valia, gyvoji esybė šiame pasaulyje gauna galimybę ne tik džiaugtis ar kentėti, bet ir suvokti Vedas. Jei žmogus rimtai ketina suprasti Vedų žinojimą, Kṛṣṇa suteikia jam reikiamą intelektą. Kodėl Jis perteikia Vedų žinojimą? Todėl, kad kiekvienai individualiai gyvajai esybei būtina suvokti Kṛṣṇą. Tai patvirtina Vedų raštai: yo ‘sau sarvair vedair gīyate. Visuose Vedų raštuose – keturiose Vedose, „Vedānta-sūtroje“, Upaniṣadose ir Purāṇose, šlovinamas Aukščiausiasis Viešpats. Viešpats pasiekiamas atliekant Vedose numatytas apeigas, aptariant Vedų filosofiją ir garbinant Jį pasiaukojimo tarnyste. Taigi Vedų tikslas – pažinti Kṛṣṇą. Vedos nurodo, kaip Jį pažinti, ir aprašo Jo pažinimo procesą. Aukščiausiasis Dievo Asmuo – galutinis tikslas. „Vedānta-sūtroje“ (1.1.4) ta mintis patvirtinama šiais žodžiais: tat tu samanvayāt. Tobulumas pasiekiamas trimis etapais. Studijuojant Vedų raštus, suvokiamas ryšys su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu; praktikuojant įvairius procesus, prie Jo priartėjama; ir galų gale pasiekiamas aukščiausias tikslas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Šis posmas aiškiai nusako Vedų paskirtį, Vedų pažinimo metodą ir galutinį Vedų tikslą.