LT/BG 17.1
Tekstas 1
- arjuna uvāca
- ye śāstra-vidhim utsṛjya
- yajante śraddhayānvitāḥ
- teṣāṁ niṣṭhā tu kā kṛṣṇa
- sattvam āho rajas tamaḥ
Pažodinis vertimas
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; ye — tie, kurie; śāstra-vidhim — šventraščių taisykles; utsṛjya — atmetę; yajante — garbina; śraddhayā — visišką tikėjimą; anvitāḥ — turėdami; teṣām — jų; niṣṭhā — tikėjimas; tu — tačiau; kā — koks; kṛṣṇa — o Kṛṣṇa; sattvam — dorybės; āho — ar; rajaḥ — aistros; tamaḥ — neišmanymo.
Vertimas
Arjuna paklausė: O Kṛṣṇa, kokia padėtis tų, kurie nesilaiko šventraščių principų, o garbina pagal savo įsivaizdavimą? Dorybė, aistra ar neišmanymas juos veikia?
Komentaras
Ketvirto skyriaus trisdešimt devintame posme sakoma, kad žmogus, ištikimas kokiam nors garbinimo būdui, palengva įgyja žinojimą ir pasiekia visišką ramybę ir gerovę. Šešioliktame skyriuje padaryta išvada, kad nesilaikantis šventraščių nurodomų principų yra asura, demonas, o kas griežtai jų laikosi – deva, arba pusdievis. O kokia padėtis to, kuris su tikėjimu laikosi taisyklių, apie kurias šventraščiai neužsimena? Dabar Kṛṣṇa išsklaidys šią Arjunos abejonę. Kas – dorybė, aistra ar neišmanymas lemia garbinimą tų, kurie patys susikuria Dievą, išsirinkę kokį žmogų ir sutelkę į jį savo tikėjimą? Ar tokie žmonės priartėja prie tobulybės? Ar gali jie ugdyti tikrąjį žinojimą ir pakilti į aukščiausią tobulumo pakopą? Ar sėkmingos pastangos tų, kurie nesilaiko šventraščių taisyklių, tačiau kažkuo tiki ir garbina dievus, pusdievius bei žmones? Apie visa tai Arjuna klausia Kṛṣṇos.