LT/BG 6.17

Revision as of 08:12, 28 June 2018 by Vanibot (talk | contribs) (Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 17

युक्ताहारविहारस्य युक्तचेष्टस्य कर्मसु ।
युक्तस्वप्नावबोधस्य योगो भवति दुःखहा ॥१७॥
yuktāhāra-vihārasya
yukta-ceṣṭasya karmasu
yukta-svapnāvabodhasya
yogo bhavati duḥkha-hā

Pažodinis vertimas

yukta — reguliuojamas; āhāra — valgymas; vihārasya — poilsis; yukta — reguliuojamas; ceṣṭasya — to, kuris dirba dėl pragyvenimo; karmasu — atlikdamas pareigas; yukta — reguliuojamas; svapna-avabodhasya — miegas ir būdravimas; yogaḥ — yogos praktika; bhavati — tampa; duḥkha-hā — skausmų malšintoja.

Vertimas

Kas saikingai maitinasi, miega, ilsisi ir dirba, tas praktikuodamas yogos sistemą gali numaldyti visas materialias kančias.

Komentaras

Nesaikingas miego, valgymo, gynimosi ir poravimosi – kūno poreikių tenkinimas gali sustabdyti yogos praktikos pažangą. O dėl mitybos, tai ją galima reguliuoti tik tuomet, kai valgomas prasādam – pašventintas maistas. Pasak „Bhagavad-gītos“ (9.26) Viešpačiui Kṛṣṇai aukojamos daržovės, vaisiai, gėlės, grūdai, pienas etc. Vadinasi Kṛṣṇos sąmonę puoselėjantis žmogus savaime įpranta nevalgyti maisto, kuris žmogui neskirtas, t.y. maisto, kuris nepriklauso dorybės kategorijai. O dėl miego galima pasakyti tiek, kad Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus visada pasiruošęs atlikti savo Kṛṣṇos sąmonės pareigas, todėl kiekviena tuščiai pramiegota minutė – didžiausias praradimas. Avyartha-kālātvam: Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nenori praleisti nė akimirkos Jam netarnaudamas, todėl miegą jis riboja iki minimumo. Tokiam žmogui idealas – Śrīla Rūpa Gosvāmis, kuris kiekvieną gyvenimo akimirką tarnavo Kṛṣṇai ir miegojo ne ilgiau dviejų valandų per parą, o kartais dar mažiau. Ṭhākura Haridāsa neliesdavo prasādam ir nesumerkdavo akių tol, kol nepakartodavo maldos karoliais dienos normos – tris šimtus tūkstančių kartų neištardavo šventojo vardo. O dėl darbo, tai Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nedaro to, kas nėra susiję su Kṛṣṇos interesais, todėl jo veikla visada yra sureguliuota ir nesutepta troškimo jusliškai pasitenkinti. Jis nesiekia juslinių malonumų sau, todėl nė akimirkos nenori skirti materialioms pramogoms. Jis žino saiką kalbėti, dirbti, miegoti, būdrauti ir atlikti kitą fizinę veiklą, todėl materialios kančios jam neegzistuoja.