LT/Prabhupada 0063 - Turėčiau būti didis mṛdaṅgos atlikėjas
Arrival Lecture -- Dallas, March 3, 1975
Taigi, aš labai džiaugiuosi matydamas atmosferą čia. Išsilavinimas reiškia Krišnos sąmonę. Tai yra išsilavinimas. Jei mes paprasčiausiai suvokiame, kad "Krišna yra Aukščiausiasis Asmuo. Jis yra didis, ir mes visi esame Jam pavaldūs. Taigi mūsų pareiga yra tarnauti Krišnai. " Šios dvi eilutės, jei mes jas suprantame, tada mūsų gyvenimas yra tobulas. Jei mes paprasčiausiai išmoksime kaip garbinti Krišną, kaip Jį patenkinti, kaip Jį gražiai aprengti, kaip pasiūlyti Jam puikaus maisto, kaip papuošti Jį papuošalais ir gėlėmis, kaip Jam pagarbiai nusilenkti, kaip giedoti Jo vardą, tokiu būdu, jei mes paprasčiausiai galvosime, be taip vadinamojo švietimo mes tampame tobulu žmogumi visatoje. Tai Krišnos sąmonė. Tai nereikalauja A-B-C-D išsilavinimo. Tai paprasčiausiai reikalauja sąmonės pakeitimo. Taigi, jei šie vaikai yra mokomi nuo pat savo gyvenimo pradžios... Mes turėjome galimybę būti taip išmokinti savo tėvų. Daug šventų asmenybių lankydavosi mano tėvo namuose. Mano tėvas buvo vaišnavas. Jis buvo vaišnavas, ir jis norėjo, kad ir aš tapčiau vaišnavas. Kai tik koks šventas žmogus ateidavo, jis paprašydavo, "Prašau palaiminti mano sūnų, kad jis taptų Radharani tarnas." Tai buvo jo malda. Jis nieko daugiau nemeldė. Ir jis mane išmokė groti mrindanga. Mano mama buvo prieš. Buvo du mokytojai - vienas mokė mane ABCD, ir kitas mokė mane mṛdaṅgos. Taigi vienas mokytojas laukdavo kol kitas mokytojas mokė mane kaip groti su mrindanga. Taigi, mano mama pykdavo "Kas tai per nesąmonė? Jūs mokote mṛdaṅgos? Ką jis darys su šia mṛdaṅga? " Bet galbūt mano tėvas norėjo, kad ateityje aš tapčiau didžiu mrindangos meistru. (Juokiasi) Todėl aš labai daug skolingas savo tėvui, ir aš skiriu savo knygą, Krišnos knygą, jam. Jis to norėjo. Jis norėjo, kad būčiau Bhagavata, Šrimad-Bhagavatam pamokslautojas. ir groti mṛdaṅga ir tapti Radharani tarnu. Taigi kiekvienas tėvas turėtų taip galvoti; kitu atveju nereikėtų tapti tėvu ar motina. Tai įsakymas šastrose. Tai teigiama Šrimad-Bhagavatam, penktojoje giesmėje, pitā na sa syāj Janani na sa syād gurur na sa syāt sva-jano na sa syāt. Tokiu būdu, išvada yra, na mocayed yaḥ samupeta-mṛtyum. Jei nesugebi išgelbėti savo mokinio nuo gresiančio mirties pavojaus, tuomet neturėtum tapti guru. Neturėtum tapti tėvu ar motinu, jei negali to padaryti. Tokiu būdu, ne draugas, ne giminaičiai, ne tėvas, ne... jei negali išmokyti kito kaip išsigelbėti nuo mirties gniaužtų.
Taigi, toks išsilavinimas yra reikalingas visame pasaulyje. Ir paprastas dalykas yra tai, kad galima išvengti gimimo, mirties, senatvės ir ligų paprasčiausiai tampant Krišnos sąmoningu.