LT/Prabhupada 0615 - Dirbkite dėl Krišnos su meilė ir entuziazmu, tai yra jūsų Krišna sąmoningas gyvenimas
Lecture on BG 1.30 -- London, July 23, 1973
Yra dviejų rūšių māyāvādžiai: impersonalistai ir voidistai. Jie visi yra Māyāvādžiai. Taigi jų filosofija yra tik tiek gera, nes kvailas žmogus negali suprasti daugiau nei tai. Kvailas žmogus, jeigu jis yra informuotas, kad dvasiniame pasaulyje yra geresnis gyvenimas, tapti Dievo, Kṛṣṇos, tarnu, jie galvoja „aš tapau šio materialaus pasaulio tarnu. Aš tiek daug prisikentėjau. Ir vėl Kṛṣṇos tarnas?” „Oo...” Jie trūkčioja - „Ne, ne, ne. Tai nėra gerai. Tai nėra gerai.” Kai tik jie išgirsta apie tarnystę, jie galvoja apie šią tarnystę, šią nesąmoningą tarnystę. Jie negali galvoti, kad ten yra tarnystė, tačiau joje vien tik ānanda. Ten dar labiau trokštama tarnauti Jam, Kṛṣṇai. Tai yra dvasinis pasaulis. To jie negali suprasti. Taigi šie nirviśeṣavādī, impersonalistai, jie taip galvoja. Visai kaip ligotas žmogus gulintis lovoje ir jeigu jis būna informuotas, kad „kuomet tu pasveiksi, galėsi gerai pavalgyti, galėsi vaikščioti,” o jis galvoja „ir vėl vaikščioti? Ir vėl valgyti?” Kadangi jis pripratęs vartoti karčius vaistus ir sāgudānā, tai nėra skanu, ir tiek daug dalykų - išmatos ir šlapinimasis, veikla lovoje. Taigi kai tik jie pasako jam, kad „kai pasveiksi tau taip pat reikės tuštintis ir valgyti, tačiau tai bus labai skanu.” To jis negali suprasti. Jis sako, kad „tai yra panašu į tai.”
Taigi impersonalistai Māyāvādžiai negali suprasti, kad tarnystė Kṛṣṇai yra paprasčiausia palaima ir malonumas. Jie negali suprasti. Todėl jie tapo impersonalistais: „Ne. Absoliuti Tiesa negali būti asmenybė.” Tai yra kita Budos filosofijos pusė. Impersonalumas reiškia nulį. Tai taip pat yra nulis. Taigi budizmo filosofijos galutinis tikslas yra nulis, o šių Māyāvādžių galutinis tikslas taip pat... Na te viduḥ svārtha-gatiṁ hi viṣṇum (SB 7.5.31). Jie nesupranta, kad ten yra gyvenimas, palaimingas gyvenimas tarnaujant Kṛṣṇai. Todėl čia Arjuna yra tarsi paprastas žmogus. Taigi jis sako Kṛṣṇai: „Tu norėjai, kad aš kaučiausi, kad tapčiau laimingas, kad gaučiau karalystę, tačiau tai galima pasiekti tik žudant savo žmones? Oo nimittāni viparītāni. Tu mane klaidini.” Nimittāni ca paśyāmi viparītāni. „Aš nebūsiu laimingas žudydamas savo paties žmonės. Tai yra neįmanoma. Kaip Tu mane įtikinsi?” Taigi jis pasakė nimittāni ca viparītāni paśyāmi. „Ne, ne.” Na ca śaknomy avasthātum: „Aš negaliu čia būti. Leisk man sugrįžti. Gražink mano karietą atgal. Aš čia nebepasiliksiu.” Na ca śaknomy avasthātuṁ bhramatīva ca me manaḥ (BG 1.30). „Aš suglumau. Aš sumišęs dabar.”
Taigi tokia yra materialaus pasaulio padėtis. Mes nuolatos esame problemose, sumišę ir kuomet materialiam žmogui yra pasiūloma kažkas geresnio, kad „priimk šią Kṛṣṇos sąmonę ir tu tapsi laimingu.” Jis tai mato atvirkščiai - nimittāni viparītāni. „Tai ką ši Kṛṣṇos sąmonė padarys mane laimingu? Mano šeima yra bėdose ar aš turiu tiek daug problemų. Kuo man ši Kṛṣṇos sąmonė padės?” Nimittāni ca viparītāni. Tai yra materialus gyvenimas. Todėl tai reikalauja laiko, truputi laiko suprasti. Tai yra Bhagavad-gītā. Tas pats Arjuna, dabar jis atranda nimittāni ca viparītāni. Kuomet jis supras Bhagavad-gītą, jis pasakys „taip, Kṛṣṇa, tai ką Tu sakai yra tiesa. Tai yra tiesa.” Kadangi po to kai Arjuna gaus nurodymus Kṛṣṇa paklaus jo: „Ką tu nori daryti dabar?” Kadangi Kṛṣṇa neverčia. Kṛṣṇa sako, kad „atsiduok Man.” Jis neverčia, kad „tu privalai atsiduoti. Aš esu Dievas. Tu esi mano dalelytė.” Ne, Jis to niekuomet nepasakys. Nes Jis suteikė jums nedidelę nepriklausomybę, Jis jos nelies. Kitaip koks skirtumas tarp akmens ir gyvos būtybės? Gyvoji būtybė turi nepriklausomybę, nors ir labai nedidelę, smulkią. Jos Kṛṣṇa neliečia. Jis niekuomet jos nelies. Jūs turite sutikti: „Taip Kṛṣṇa, aš turėčiau Tau atsiduoti. Taip. Tai mano naudai.” Tai yra Kṛṣṇos sąmonė. Jūs turite savanoriškai sutikti, ne mechaniškai. „Dvasinis mokytojas sako taip. Tuomet leiskit man taip padaryti.” Ne. Jūs turite labai gerai suprasti. Teṣāṁ satata-yuktānāṁ bhajatāṁ prīti-pūrvakam (BG 10.10). Prīti, su meile. Kuomet jūs dirbate, kuomet jūs dirbate dėl Kṛṣṇos su meile ir entuziazmu, tai yra jūsų Kṛṣṇos sąmonės gyvenimas. Jeigu jūs galvojate, kad „tai yra nuobodu, tai vargina, tačiau ką man daryti? Šie žmonės manęs prašo tai atlikti. Aš turiu tai padaryti.” Tai nėra Kṛṣṇos sąmonė. Jūs turite tai atlikti savanoriškai ir su dideliu malonumu. Tuomet jūs suprantate. Utsāhān niścayād dhairyāt tat-tat-karma-pravartanāt, sato vṛtteḥ sādhu-saṅge ṣaḍbhir bhaktiḥ prasidhyati. Jūs rasite mūsų Upadeśāmṛtoje (NOI 3). Visada būkite entuziastingi, utsāhāt. Dhairyāt, kantrūs. Tat-tat-karma-pravartanāt. Niścayāt, niścayāt reiškia su tikėjimu. „Kuomet aš įsitraukęs į Kṛṣṇos reikalus, į Kṛṣṇos veiklą, Kṛṣṇa tikrai pasiims mane atgal namo, atgal pas...” Niścayāt. Ir Kṛṣṇa sako: man-manā bhava mad-bhakto mad-yājī māṁ namaskuru (BG 18.65). „Aš tave pasiimsiu.” Yra pasakyta. Kṛṣṇa nėra melagis, taigi mes turime dirbti su entuziazmu. Tiesiog... ne viparītāni. Pabaigoje Arjuna tai priims. Kṛṣṇa jo paklaus: „Mano brangus Arjuna, koks tavo sprendimas dabar?” Arjuna pasakys „Taip.” Tvat prasādāt keśava naṣṭa-mohaḥ (BG 18.73) : „Mano iliuzija išsisklaidė.”
Štai ir viskas. Ačiū jums labai. Hare Kṛṣṇa.