LT/Prabhupada 0771 - Atsidavęs negali būti vienodai susidomėjęs materialiu ir transcendentiniu malonumu
Lecture on SB 1.5.12-13 -- New Vrindaban, June 11, 1969
Dabar Vyāsadeva aptaria skirtingos rūšies literatūrą. Taigi jis paaiškino, kad bet kokia literatūra - kad ir kaip ji būtų parašyta iš retorinio požiūrio taško ar poetinio, metaforinio, gramatinio - jei ten nėra informacijos apie Absoliučią Tiesą, tokia literatūra yra beprasmė. Ir jokia šventa asmenybė nesusidomės tokia literatūra. Jie atmes ją. Visai kaip gulbės, jos negauna malonumo ten kur malonumą gauna varnos. Kaip yra skirtumas tarp varnų ir gulbių, net paukščių karalystėje, ar netgi gyvūlių karalystėje... Jūs visuomet surasite. Skirtingos rūšys paukščių ir žvėrių gyvena kartu. Panašiai tie, kurie yra šventos asmenybės, tie, kurie yra įsisąmoninę Kṛṣṇą, jų skonis yra kitoks nei asmenybių, kurios yra visai kaip varnos. Varnos yra susidomėjusios dalykais... Carvita-carvaṇānām (SB 7.5.30). Prahlāda Mahārāja sako: „kramto kramtytą.” Tai jau buvo sukramtyta ir jei kažkas nori tai pabandyti: „leisk man pabandyti. Koks čia skonis?” Tai tiktai bevertės pastangos.
Taigi šis materialus pasaulis sukasi „kramto kramtytą” sistemoje. Visai kaip žmogus, kuris padarė labai gerą verslą, sukaupė pinigų ir jusles patenkino. Tačiau jis nėra patenkintas. Tačiau vis tiek jis įtrauks savo sūnus ir anūkus į tą patį verslą. Jis patyrė, kad „tokiu būdu gyvenimas nėra labai malonus. Aš nepatenkinau savęs, bet vis tiek kodėl aš įtraukiu savo sūnus ir anūkus į tą patį verslą, kramtyti kramtytą?” Bet kadangi jie neturi geresnės informacijos... Na te viduḥ svārtha-gatiṁ hi viṣṇuṁ durāśayā ye bahir-artha-māninaḥ (SB 7.5.31). Prahlāda Mahārāja patarė savo tėvui, ateistui. Jis pasakė... Kuomet tėvas paklausė: „mano brangus sūnau, iš kur tu gavai visas šias idėjas?” Jis buvo tobulas atsidavęs, o tėvas buvo tobulas ateistas. Jis pasakė: „ši padėtis negali būti pasiekiama negavus tyro atsidavusio palankumo.”
Naiṣāṁ matis tāvad urukramāṅghrim (SB 7.5.32). Urukramāṅghrim, aṅghri. Aṅghri reiškia lotosines pėdas. Niekas negali būti susidomėjęs lotosinėmis Aukščiausiojo Dievo Asmens pėdomis... Nes tapti susidomėjusiu Aukščiausiojo Dievo Asmens pėdomis reiškia tapti išsivadavusiu. Anartha-apagamaḥ yad-arthaḥ (SB 7.5.32). Anartha. Anartha reiškia nebūtina. Mes sukuriame nereikalingus gyvenimo poreikius ir įsipainiojame. Tai yra materialus gyvenimas. Bet jei kas nors tampa įsisąmoninęs Kṛṣṇą, susidomi Kṛṣṇa, tuomet jis pasibjauri: „kokia to vertė?” Visai kaip mūsų brahmacārīai, mūsų atsidavę, jie gali gulėti, gulėti ant žemės. Jie nereikalauja nuostabių lovų ar pagalvių. Kadangi gyvenimas yra toks sunkus, jie galvoja: „na aš turiu šiek tiek pailsėti. Taigi tokiu ir anokiu būdu, kodėl aš turėčiau dėl to jaudintis?” Taip. Tai yra pažangos Kṛṣṇos sąmonėje ženklas. Kṛṣṇos sąmonė reiškia bhaktiḥ pareśānubhavo viraktir anyatra syāt (SB 11.2.42). Tie, kurie neturi skonio Kṛṣṇos sąmonei, jie bando tapti laimingais didindami nebūtinus materialius poreikius, nes jie neturi kitokios informacijos. Bet kai tik kas nors įsitraukia į pasiaukojimo tarnystę Kṛṣṇai, pareśānubhūti, jis ragauja transcendentinį malonumą ir to rezulatas yra tas, kad šis beprasmis malonumas tampa nereikšmingas.
Toks yra testas. Atsidavęs gali, negali būti vienodai susidomėjęs materialiu malonumu ir transcendentiniu malonumu. Ne. Virakti. Bhagavad-gītā taip pat paaiškina, kad paraṁ dṛṣṭvā nivartate (BG 2.59). Visai kaip ligoninėje susirgęs žmogus yra priverstas nevartoti tam tikro maisto. Jis turi troškimą. Jis turi troškimą tai valgyti. Visai kaip vidurių šiltinės ligonis, kenčiantis nuo šiltinės. Daktaras sako, kad: „jūs negalite valgyti jokio kieto maisto. Galite valgyti truputi skysto maisto.” Bet jis turi troškimą valgyti kietą maistą. „O daktaras manęs paprašė nevalgyti tokio maisto. Gerai, ką aš galiu padaryti?” Bet jis turi troškimą. Bet atsidavęs neturi būti verčiamas - visai kaip daktaras sako jam: „nedaryk to.” Jis automatiškai taip daro. Kodėl? Paraṁ dṛṣṭvā nivartate: jis pamatė arba paragavo kažką geresnio, dėl ko jam nebepatinka priimti šio bjauraus skonio. Tai yra bhaktiḥ pareśānu... Tai reiškia, kad kuomet mūsų skonis sumažėja bjauriems dalykams, tuomet mes turėtume suprasti, kad mes darome pažangą Kṛṣṇos sąmonėje. Testas yra jūsų rankose. Jums nereikia niekieno klausinėti: „Kaip jūs manote ar aš tobulėju Kṛṣṇos sąmonėje?” Jūs tai galite suprasti pats. Lygiai taip pat jei jūs esate alkanas ir jei jūs kažką suvalgote, jūs žinote, kaip jūsų alkis bus patenkintas valgant, kiek jėgų atsiras, kiek pajusite malonumo. Jums to nereikia niekieno klausti. Panašiai jei kas nors pakyla Kṛṣṇos sąmonėje, testas bus toks, kad jis bus nesusidomėjęs materialiais malonumais. Tai yra testas.