LT/BG 14.22-25

Revision as of 06:16, 28 June 2018 by Vanibot (talk | contribs) (Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstai 22-25

श्रीभगवानुवाच ।
प्रकाशं च प्रवृत्तिं च मोहमेव च पाण्डव ।
न द्वेष्टि सम्प्रवृत्तानि न निवृत्तानि काङ्क्षति ॥२२॥
उदासीनवदासीनो गुणैर्यो न विचाल्यते ।
गुणा वर्तन्त इत्येवं योऽवतिष्ठति नेङ्गते ॥२३॥
समदुःखसुखः स्वस्थः समलोष्टाश्मकाञ्चनः ।
तुल्यप्रियाप्रियो धीरस्तुल्यनिन्दात्मसंस्तुतिः ॥२४॥
मानापमानयोस्तुल्यस्तुल्यो मित्रारिपक्षयोः ।
सर्वारम्भपरित्यागी गुणातीतः स उच्यते ॥२५॥
śrī-bhagavān uvāca
prakāśaṁ ca pravṛttiṁ ca
moham eva ca pāṇḍava
na dveṣṭi sampravṛttāni
na nivṛttāni kāṅkṣati
udāsīna-vad āsīno
guṇair yo na vicālyate
guṇā vartanta ity evaṁ
yo ’vatiṣṭhati neṅgate
sama-duḥkha-sukhaḥ sva-sthaḥ
sama-loṣṭāśma-kāñcanaḥ
tulya-priyāpriyo dhīras
tulya-nindātma-saṁstutiḥ
mānāpamānayos tulyas
tulyo mitrāri-pakṣayoḥ
sarvārambha-parityāgī
guṇātītaḥ sa ucyate

Pažodinis vertimas

śri-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; prakāśam — prašviesėjimo; ca — ir; pravṛttim — prisirišimo; ca — ir; moham — iliuzijos; eva ca — taip pat; pāṇḍava — o Pāṇḍu sūnau; na dveṣṭi — nei neapkenčia; sampravṛttāni — nors išsivysčiusių; na nivṛttāni — nei pranykstančių; kāṅkṣati — trokšta; udāsīna-vat — tarsi neutralus; āsīnaḥ — esantis; guṇaiḥ — ypatybių; yaḥ — tas, kuris; na — niekada; vicālyate — sujaudinamas; guṇāḥ — ypatybės; vartante — veikia; iti evam — tai žinodamas; yaḥ — tas, kuris; avatiṣṭhati — lieka; na — niekada; iṅgate — blaškosi; sama — vienodas; duḥkha — kančioje; sukhaḥ — ir laimėje; sva-sthaḥ — susitelkęs savyje; sama — vienodas; loṣṭa — žemės grumstui; aśma — akmeniui; kāñcanaḥ — auksui; tulya — vienodas; priya — brangiam; apriyaḥ — ir nepageidautinam; dhīraḥ — tvirtas; tulya — vienodas; nindā — pajuokai; ātma-saṁstutiḥ — pagyrimams; māna — garbėje; apamānayoḥ — ir negarbėje; tulyaḥ — vienodas; tulyaḥ — vienodas; mitra — draugų; ari — ir priešų; pakṣayoḥ — grupėms; sarva — visų; ārambha — pastangų; parityāgī — atsižadėjęs; guṇa-atītaḥ — virš materialios gamtos guṇų; saḥ — jis; ucyate — sakoma, yra.

Vertimas

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O Pāṇḍu sūnau, kas nejaučia neapykantos prašviesėjimui, prisirišimui ar iliuzijai, kai jie pasireiškia, ir kas nesiilgi jų, kai jie išnyksta; kas veikiant materialioms guṇoms nepalūžta ir nesutrinka, išlieka neutralus ir transcendentiškas, žinodamas, kad iš tiesų veikia tik guṇos; kas susitelkęs savajame „aš“ ir vienodai vertina tiek laimę, tiek kančią; kas vienodai žvelgia į žemės grumstą, akmenį ir auksą; kas vienodai vertina tai, kas pageidautina ir kas nepageidautina; kas yra tvirtas, vienodai priimdamas pagyrimus bei patyčias, garbę ir gėdą; kas vienodai elgiasi su draugu ir priešu; kas atsižadėjo bet kokios materialios veiklos – tas laikomas iškilusiu aukščiau materialios gamtos guṇų.

Komentaras

Arjuna pateikė tris klausimus, ir Viešpats iš eilės į juos atsako. Šiuose posmuose Kṛṣṇa visų pirma nurodo, kad transcendentinį lygmenį pasiekęs žmogus niekam nepavydi ir nieko netrokšta. Materialų kūną materialiame pasaulyje įgijusią gyvąją esybę valdo viena iš trijų materialios gamtos guṇų. Kai gyvoji esybė atsiskiria nuo kūno, ji ištrūksta iš materialios gamtos guṇų gniaužtų. Tačiau kol ji dar čia, materialiame kūne, ji turi būti neutrali. Gyvoji esybė turi atsidėti pasiaukojimo tarnystei Viešpačiui, kad galiausiai liautųsi tapatinusi save su materialiu kūnu. Kol ji suvokia save kaip materialų kūną, ji siekia tik juslinių malonumų, o kai tik nukreipia sąmonę į Kṛṣṇą, juslių tenkinimas savaime nutrūksta. Materialus kūnas nereikalingas, ir nėra jokio reikalo paklusti jo diktatui. Materialios guṇos kūne veiks kaip veikusios, tačiau savasis „aš“, kaip dvasinė siela, liks nuošaly. Kaip gyvoji esybė atsiriboja nuo guṇų veiklos? Nenorėdama iš kūno semtis džiaugsmo ir nenorėdama kūno atsikratyti. Todėl bhaktas, pasiekęs tokią transcendentinę būseną, savaime išsivaduoja. Jam nereikia dėti papildomų pastangų kad išsivaduotų iš materialios gamtos guṇų įtakos.

Kitas klausimas susijęs su transcendentinį lygmenį pasiekusiojo elgsena. Materialistas neabejingas vadinamai šlovei ir nešlovei, kuri rodoma jo kūnui, tuo tarpu transcendentinį lygį pasiekusio žmogaus tokia netikra šlovė ir nešlovė nejaudina. Savo pareigą Kṛṣṇos sąmonės srityje jis atlieka nekreipdamas dėmesio į žmonių pagyras ar patyčias. Jis pasinaudoja tuo, kas padeda atlikti pareigą su Kṛṣṇos sąmonės dvasia, o šiaip jam nereikia jokių materialių dalykų – nesvarbu, ar tai akmuo, ar auksas. Kiekvieną, kuris padeda jam veikti Kṛṣṇos sąmonės srityje, jis laiko brangiu savo draugu, o vadinamiesiems priešams jis nejaučia jokios neapykantos. Jis lygiai vertina viską, kas jį supa, nes puikiai žino, kad jis ir materiali būtis neturi nieko bendra. Transcendentalisto nejaudina socialiniai ir politiniai ginčai, nes jis suvokia laikinų perversmų ir suiručių esmę. Sau jis nieko netrokšta. Jis viską daro dėl Kṛṣṇos, bet asmeniškai sau nesiekia nieko. Taip elgdamasis žmogus pasiekia tikrą transcendentinę padėtį.