LT/BG 1.21-22
Tekstai 21-22
- अर्जुन उवाच
- सेनयोरुभयोर्मध्ये रथं स्थापय मेऽच्युत ॥२१॥
- यावदेतान्निरीक्षेऽहं योद्धुकामानवस्थितान् ।
- कैर्मया सह योद्धव्यमस्मिन् रणसमुद्यमे ॥२२॥
- arjuna uvāca
- senayor ubhayor madhye
- rathaṁ sthāpaya me ’cyuta
- yāvad etān nirīkṣe ’haṁ
- yoddhu-kāmān avasthitān
- kair mayā saha yoddhavyam
- asmin raṇa-samudyame
Pažodinis vertimas
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; senayoḥ — kariaunų; ubhayoḥ — abiejų; madhye — viduryje; ratham — kovos vežimą; sthāpaya — prašau pastatyki; me — mano; acyuta — o Patikimasis; yāvat — kolei; etān — visus juos; nirīkṣe — apžvelgsiu; aham — aš; yoddhu-kāmān — trokštančius kautis; avasthitān — išsirikiavusius kautynių lauke; kaiḥ — su kuriais; mayā — man; saha — drauge; yoddhavyam — teks susikauti; asmin — šiame; raṇa — kovos; samudyame — išmėginime.
Vertimas
Arjuna tarė: O Patikimasis, pastatyki mano kovos vežimą tarp dviejų kariaunų, kad regėčiau čia susirinkusius, geidžiančius kautynių – su jais man lemta sukryžiuoti ginklus šiame didingame mūšyje.
Komentaras
Nors Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tačiau iš nepriežastinio gailestingumo Jis tarnauja Savo bičiuliui. Jis visuomet palankus Savo bhaktams, todėl Arjuna šiame posme kreipiasi į Jį – Patikimasis. Būdamas vežėju, Viešpats privalėjo vykdyti Arjunos įsakymus, o kadangi juos vykdė nesvyruodamas, tai ir buvo pavadintas Patikimuoju. Nors Viešpats ir ėmėsi vežėjo vaidmens vardan Savo bhakto, Jo, kaip Aukščiausiojo, padėtis nekelia abejonių. Bet kokiomis aplinkybėmis Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Hṛsīkeśa, visų juslių Valdovas. Viešpatį ir Jo tarną sieja labai švelnūs ir transcendentiniai ryšiai. Kaip Viešpaties tarnas kiekvieną minutę yra pasirengęs Jam tarnauti, taip ir Viešpats visad ieško progos padaryti kokią nors paslaugą bhaktui. Kai tyras bhaktas, užimdamas pranašesnę padėtį Jam įsakinėja, Jis patiria daug didesnį pasitenkinimą, negu jei įsakinėtų Pats. Jis – valdovas, visi yra Jo įsakymų valdžioje, ir nėra nieko aukštesnio, kas drįstų Jam įsakinėti. Bet jeigu įsako tyras bhaktas, Viešpats dėl to patiria tiktai transcendentinę palaimą, nors Jis Pats yra visų aplinkybių šeimininkas.
Arjuna – tyras Viešpaties bhaktas, todėl jis nenori kovoti su savo pusbroliais ir broliais, bet užsispyrus Duryodhanai ir nepriėmus taikių derybų, jis priverstas stoti į mūšį. Štai kodėl Arjunai rūpi, kas iš vadų atvyko į kautynių lauką. Apie pastangas sudaryti taiką kautynių lauke negalėjo būti nė kalbos – karžygys tiesiog panoro dar kartą pamatyti visus ir įsitikinti, ar stiprus jų noras pradėti šį nepageidaujamą karą.