LT/BG 10.12-13
Tekstai 12-13
- अर्जुन उवाच
- परं ब्रह्म परं धाम पवित्रं परमं भवान् ।
- पुरुषं शाश्वतं दिव्यमादिदेवमजं विभुम् ॥१२॥
- आहुस्त्वामृषयः सर्वे देवर्षिर्नारदस्तथा ।
- असितो देवलो व्यासः स्वयं चैव ब्रवीषि मे ॥१३॥
- arjuna uvāca
- paraṁ brahma paraṁ dhāma
- pavitraṁ paramaṁ bhavān
- puruṣaṁ śāśvataṁ divyam
- ādi-devam ajaṁ vibhum
- āhus tvām ṛṣayaḥ sarve
- devarṣir nāradas tathā
- asito devalo vyāsaḥ
- svayaṁ caiva bravīṣi me
Pažodinis vertimas
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; param — aukščiausia; brahma — tiesa; param — aukščiausia; dhāma — buveinė; pavitram — tyras; paramam — aukščiausias; bhavān — Tu; puruṣam — asmuo; śāśvatam — pirminis; divyam — transcendentinis; ādi-devam — pirminis Viešpats; ajam — negimęs; vibhum — didžiausias; āhuḥ — sako; tvām — apie Tave; ṛṣayaḥ — išminčiai; sarve — visi; deva-ṛṣiḥ — išminčius tarp pusdievių; nāradaḥ — Nārada; tathā — taip pat; asitaḥ — Asita; devalaḥ — Devala; vyāsaḥ — Vyāsa; svayam — asmeniškai; ca — taip pat; eva — tikrai; bravīṣī — Tu aiškini; me — man.
Vertimas
Arjuna tarė: Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galutinė buveinė, skaisčiausias, Absoliuti Tiesa. Tu – amžina, transcendentinė, pirminė asmenybė, negimęs, didžiausias. Visi didieji išminčiai, tarp jų – Nārada, Asita, Devala ir Vyāsa, patvirtina šią tiesą apie Tave, o dabar ir Tu Pats ją man skelbi.
Komentaras
Šiais dviem posmais Aukščiausiasis Viešpats suteikia šių laikų filosofui galimybę aiškiai suprasti Aukščiausiojo ir individualios sielos skirtybes. Išgirdęs keturis esminius „Bhagavad-gītos“ posmus, Arjuna atsikratė visų abejonių ir pripažino Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Jis drąsiai pareiškia: „Tu esi paraṁ brahma, Aukščiausiasis Dievo Asmuo.“ Jau anksčiau Kṛṣṇa nurodė, kad Jis – viso kas gyva ir negyva kūrėjas. Visi pusdieviai ir žmonės Jo išlaikomi. Neišmanymo veikiami žmonės ir pusdieviai tariasi esą absoliutūs ir nepriklausą nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens. Tas neišmanymas visiškai išsisklaido atliekant pasiaukojimo tarnystę. Tai jau buvo Viešpaties paaiškinta ankstesniame posme. Jo malone Arjuna pripažįsta, kad Viešpats – Aukščiausioji Tiesa. Tai atitinka Vedų priesakus. Nors Arjuna – artimas Kṛṣṇos draugas, tačiau pavadindamas Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, Absoliučia Tiesa, jis nepataikauja. Arjunos žodžius, pasakytus šiuose dviejuose posmuose, patvirtina Vedų tiesos. Vedų priesakai patvirtina, kad Aukščiausiąjį Viešpatį tegali suvokti tas, kuris įsijungia į pasiaukojimo tarnystės procesą, kiti to padaryti negali. Kiekvieną šio Arjunos pasakyto posmo žodį patvirtina Vedos.
„Kena Upaniṣadoje“ yra sakoma, kad Aukščiausiasis Brahmanas yra būties ramstis, o Kṛṣṇa jau aiškino, jog Jis viską palaiko. „Muṇḍaka Upaniṣada“ pritaria tam, kad Aukščiausiasis Viešpats, kuriame glūdi viskas, pažinus tik tiems, kurie nuolat mąsto apie Jį. Toks nuolatinis mąstymas apie Kṛṣṇą vadinasi smaranam, tai – vienas pasiaukojimo tarnystės būdų. Tik per pasiaukojimo tarnystę Kṛṣṇai galima suvokti savo padėtį ir atsikratyti materialaus kūno.
Vedose Aukščiausiasis Viešpats apibūdintas kaip skaisčiausių skaisčiausias. Supratusieji, kad Kṛṣṇa – skaisčių skaisčiausias, apsivalo nuo visų nuodėmių. Neatsidavus Aukščiausiajam Viešpačiui, išvengti nuodėmingų poelgių neįmanoma. Tai, kad Arjuna pripažįsta Kṛṣṇą pačiu skaisčiausiu, visiškai atitinka Vedų raštų priesakus. Šį požiūrį patvirtina ir didžiosios asmenybės, kurių svarbiausias – Nārada.
Reikia nuolatos medituoti į Kṛṣṇą ir semtis džiaugsmo iš transcendentinių santykių su Juo, nes Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jis – aukščiausioji būtis. Jis neturi kūno poreikių, negimsta ir nemiršta. Tai patvirtina ne tik Arjuna, bet ir visi Vedų raštai, Purāṇos ir istoriniai metraščiai. O ketvirtame skyriuje Patsai Aukščiausiasis Viešpats pareiškia: „Nors Aš ir negimęs, bet ateinu į šią Žemę, kad nustatyčiau religijos principus.“ Jis – pirminis šaltinis. Jis – be priežasties, nes Pats yra visų priežasčių priežastis, viskas kyla iš Jo. Toks tobulas žinojimas įgyjamas Aukščiausiojo Viešpaties malone.
Kṛṣṇos malone Arjuna čia išreiškia savo mintis. Norėdami suprasti „Bhagavad-gītą“, turėtume pripažinti šių dviejų posmų teisingumą. Tai vadinasi paramparos sistema, mokinių sekos pripažinimas. Kas nepriklauso mokinių sekai, tas „Bhagavad-gītos“ nesuvoks. Taigi akademinis išsilavinimas šiuo atveju nepadės. Gaila, tačiau žmonės, kurie puikuojasi akademiniu išsilavinimu ir nepaiso gausybės liudijimų Vedų raštuose, užsispyrę tebetvirtina, kad Kṛṣṇa – paprastas žmogus.