LT/BG 10.3
Tekstas 3
- यो मामजमनादिं च वेत्ति लोकमहेश्वरम् ।
- असम्मूढः स मर्त्येषु सर्वपापैः प्रमुच्यते ॥३॥
- yo mām ajam anādiṁ ca
- vetti loka-maheśvaram
- asammūḍhaḥ sa martyeṣu
- sarva-pāpaiḥ pramucyate
Pažodinis vertimas
yaḥ — tas, kuris; mām — Mane; ajam — negimusį; anādim — bepradį; ca — taip pat; vetti — pažįsta; loka — planetų; mahā-īśvaram — aukščiausią valdovą; asammūḍhaḥ — nepaklydęs; saḥ — jis; martyeṣu — tarp mirtingųjų; sarva-pāpaiḥ — nuo atoveikio už visas nuodėmes; pramucyate — yra išvaduotas.
Vertimas
Kas žino Mane kaip negimusį, bepradį, Aukščiausiąjį visų pasaulių Viešpatį, tas vienintelis iš žmonių yra nepaklydęs ir išsivaduoja iš visų nuodėmių.
Komentaras
Septintame skyriuje (7.3) pasakyta: manuṣyāṇāṁ sahasreṣu kaścid yatati siddhaye – siekiantieji dvasinės savivokos yra nepaprasti žmonės. Jie pranoksta milijonus paprastų žmonių, neturinčių dvasinio žinojimo. O tarp žmonių, kurie tikrai stengiasi suvokti savo dvasinę padėtį, didžiausią sėkmę dvasinės savivokos kelyje yra patyręs tas, kuriam pavyksta suprasti, jog Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visa ko savininkas ir negimstantis. Tik visiškai suvokus aukščiausią Kṛṣṇos padėtį galima išsivaduoti nuo atoveikio už visas nuodėmes.
Viešpats posme apibūdinamas žodžiu aja, reiškiančiu „negimęs“, tačiau Jis skiriasi nuo gyvųjų esybių, kurios antrame skyriuje irgi vadinamos aja. Viešpats kitoks, nei gyvosios esybės, kurias materialūs potraukiai verčia gimti ir mirti. Sąlygotos sielos keičia savo kūnus, o Jo kūnas – nekinta. Net ir nužengdamas į šį materialų pasaulį, Viešpats yra toks pats, negimęs, todėl ketvirtame skyriuje sakoma, kad Savo vidinės galios dėka Jis nėra įtakojamas žemesnės materialios energijos, ir visad egzistuoja aukštesnėje energijoje.
Posmo žodžiai vetti loka-maheśvaram pažymi, kad turime žinoti, jog Viešpats Kṛṣṇa – aukščiausias visatos planetų valdovas. Jis egzistavo prieš sukuriant pasaulį ir skiriasi nuo Savo kūrinijos. Visi pusdieviai buvo sukurti jau materialiame pasaulyje, bet apie Kṛṣṇą pasakyta, kad Jis nėra sukurtas, todėl skiriasi netgi nuo didžiųjų pusdievių – Brahmos ir Śivos. Jis Pats sukūrė Brahmą, Śivą bei visus kitus pusdievius, todėl ir yra Aukščiausioji visų planetų Asmenybė.
Śrī Kṛṣṇa skiriasi nuo visos kūrinijos, ir kas Jį tokį pažįsta, tas tučtuojau išsivaduoja nuo atoveikio už visas nuodėmes. Norėdami pažinti Aukščiausiąjį Viešpatį, turime nusiplauti visas nuodėmes. „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad suvokti Viešpatį galima tik pasiaukojimo tarnystės dėka – kito būdo nėra.
Nemėginkime pamatyti Kṛṣṇoje žmogų. Jau buvo sakyta, kad tik neišmanėliai laiko Jį žmogumi. Dabar tai išreikšta kitais žodžiais. Nekvailas žmogus, kuriam pakanka išminties suprasti tikrąją Dievo padėtį, visada laisvas nuo atoveikio už nuodėmes.
Tačiau jei Kṛṣṇa yra Devakī sūnus, kaip Jis gali būti negimstantis? Tai taip pat paaiškinta „Śrimad-Bhāgavatam“: Devakī ir Vāsudevai Jo pasirodymas buvo neįprastas. Iš pradžių Jis apsireiškė pirminiu Savo pavidalu, o tik paskui atsimainė į paprastą vaiką.
Visi poelgiai, kai vadovauja Kṛṣṇa, yra transcendentalūs, jų neteršia materialios reakcijos, kurios gali būti palankios ir nepalankios. Iš tikrųjų tai protas pagimdo mintį, kad materialiame pasaulyje egzistuoja kažkas palanku ir nepalanku, nes materialiame pasaulyje nieko, kas būtų palanku, nėra. Viskas jame nepalanku, kadangi pati materiali būtis lemia bloga. Mums tik atrodo, kad ji ką nors gera gali suteikti. Tikrąjį gėrį teikia veikla su Kṛṣṇos sąmone, visiškas pasiaukojimas ir tarnystė. Todėl jei išties norime, kad veikla būtų mums palanki, ji turi būti atliekama pagal Aukščiausiojo Viešpaties nurodymus. Viešpaties nurodymai pateikiami autoritetinguose šventraščiuose – „Śrimad-Bāgavatam“ ir „Bhagavad-gītoje“, taip pat juos galima perimti iš bona fide dvasinio mokytojo. Dvasinis mokytojas yra Aukščiausiojo Viešpaties atstovas, tad jo nurodymai išeina tiesiog iš Aukščiausiojo Viešpaties. Dvasinis mokytojas, šventieji ir šventraščiai kreipia tuo pačiu keliu, šie trys šaltiniai vienas kitam neprieštarauja. Tokiais nurodymais paremta veikla nesukelia atoveikio, kurį sukeltų doringa ar nedora materialaus pasaulio veikla. Transcendentinė bhakto nuostata, su kuria atliekama veikla, turi atsižadėjimo bruožą ir vadinama sannyāsa. Šešto „Bhagavad-gītos“ skyriaus pirmame posme teigiama, kad tikrai atsižadėjęs yra tas žmogus, kuris veikia iš pareigos, vykdydamas Aukščiausiojo Viešpaties paliepimą, ir nesiekia savo veiklos vaisių (anāśritaḥ karma-phalam). Tikras sannyāsis ir yogas yra žmogus, besivadovaujantis savo veikloje Aukščiausiojo Viešpaties nurodymais, o ne tas, kuris rengiasi kaip sannyāsis arba yogas.