LT/BG 6.13-14
Tekstai 13-14
- समं कायशिरोग्रीवं धारयन्नचलं स्थिरः ।
- सम्प्रेक्ष्य नासिकाग्रं स्वं दिशश्चानवलोकयन् ॥१३॥
- प्रशान्तात्मा विगतभीर्ब्रह्मचारिव्रते स्थितः ।
- मनः संयम्य मच्चित्तो युक्त आसीत मत्परः ॥१४॥
- samaṁ kāya-śiro-grīvaṁ
- dhārayann acalaṁ sthiraḥ
- samprekṣya nāsikāgraṁ svaṁ
- diśaś cānavalokayan
- praśāntātmā vigata-bhīr
- brahmacāri-vrate sthitaḥ
- manaḥ saṁyamya mac-citto
- yukta āsīta mat-paraḥ
Pažodinis vertimas
samam — tiesiai; kāya — kūną; śiraḥ — galvą; grīvam — ir kaklą; dhārayan — laikydamas; acalam — nejudrus; sthiraḥ — ramus; samprekṣya — žiūrėdamas; nāsikā — į nosies; agram — galiuką; svam — savo; diśaḥ — į visas puses; ca — taip pat; anavalokayan — nesidairydamas; praśānta — nesujaudintas; ātmā — protas; vigata-bhīḥ — be baimės; brahmacāri-vrate — celibato įžadų; sthitaḥ — besilaikantis; manaḥ — protą; saṁyamya — visiškai nugalėjęs; mat — į Mane (Kṛṣṇą); cittaḥ — sutelkęs protą; yuktaḥ — tikras yogas; āsita — turi sėdėti; mat — Mane; paraḥ — padaręs galutiniu tikslu.
Vertimas
Jo kūnas, kaklas ir galva turi eiti vertikalia linija, o žvilgsnis visada turi būti nukreiptas į nosies galiuką. Šitaip su nesujaudinamu ir pažabotu protu, atsikratęs baimės ir visiškai atsisakęs lytinio gyvenimo, jis turi medituoti Mane savo širdyje ir padaryti Mane galutiniu gyvenimo tikslu.
Komentaras
Gyvenimo tikslas – pažinti Kṛṣṇą, kuris Paramātmos, keturrankio Viṣṇu pavidalu, glūdi kiekvienos gyvosios būtybės širdyje. Yogos praktika skirta išvysti lokalizuotą Viṣṇu pavidalą, jokio kito tikslo nėra. Lokalizuota viṣṇu-mūrti – tai pilnutinė Kṛṣṇos reprezentacija, glūdinti kiekvieno širdyje. Jei žmogus nėra užsibrėžęs tikslo patirti šią viṣṇu- mūrti, tokia yogos praktika tėra parodija ir todėl aišku, kad jis tuščiai švaisto savo laiką. Kṛṣṇa – galutinis gyvenimo tikslas, o viṣṇu-mūrti, esanti kiekvienos gyvosios būtybės širdyje – yogos praktikos objektas. Norint patirti viṣṇu-mūrti savo širdyje reikia visiškai susilaikyti nuo lytinio gyvenimo – dėl to tenka palikti namus ir gyventi vienam nuošalioje vietoje medituojant tokia poza, kuri buvo anksčiau aprašyta. Negalima tapti yogu lankant vadinamosios yogos pamokas ir užsiiminėjant seksu, nesvarbu, ar namie, ar kur kitur. Reikia mokytis tramdyti protą ir vengti juslinių malonumų bet kokiomis formomis, kurių pagrindinė – lytinis gyvenimas. Celibato taisyklės, kurias surašė didis išminčius Yājñavalkya, skelbia:
karmaṇā manasā vācā sarvāvasthāsu sarvadā sarvatra maithuna-tyāgo brahmacaryaṁ pracakṣate
„Brahmacaryos įžadai skirti padėti visiškai susilaikyti nuo sekso visur, visada ir bet kokiomis aplinkybėmis – tiek veiksmuose, tiek žodžiuose, tiek mintyse.“ Negalima praktikuoti tikrąją yogą, gyvenant lytinį gyvenimą. Todėl brahmacaryos principų mokoma nuo pat vaikystės, kol dar neturima lytinio gyvenimo patirties. Penkerių metų vaikai siunčiami į guru-kulas, ar dvasinio mokytojo namus, ir berniukus mokytojas moko griežtos brahmacārio disciplinos. Be tokio auklėjimo jokia yoga – nei dhyāna, nei jñāna, nei bhakti – nepadės pažengti į priekį. Vedęs vyras irgi vadinamas brahmacāriu, jeigu jis laikosi santuokinio gyvenimo taisyklių ir lytiškai gyvena tik su savo žmona (ir tai neperžengdamas tam tikrų ribų). Bhakti mokykla pripažįsta, kad susilaikiusį šeimos žmogų galima vadinti brahmacāriu, o jñānos ir dhyānos mokyklos to nepripažįsta. Jos be išlygų reikalauja visiško susilaikymo. Bhakti-yogos mokykla šeimos žmogui brahmacāriui leidžia kontroliuojamą lytinį gyvenimą, nes bhakti-yoga yra toks galingas procesas, jog kiekvienas, pradėjęs aukščiausią tarnystę – tarnystę Viešpačiui – savaime netenka lytinio potraukio. „Bhagavad-gītoje“ (2.59) sakoma:
- viṣayā vinivartante
- nirāhārasya dehinaḥ
- rasa-varjaṁ raso ‘py asya
- paraṁ dṛṣṭvā nivartate
Viešpaties bhaktas nuo juslinių malonumų susilaiko savaime, nes patyrė tobulesnį skonį, tuo tarpu kitiems yogams reikalingos valios pastangos. Tas skonis pažįstamas tiktai bhaktams ir niekam daugiau.
Vigata-bhīḥ. Neįmanoma atsikratyti baimės, nepasiekus visiškos Kṛṣṇos sąmonės. Sąlygota siela baimę jaučia, kai sunyksta atmintis, kai siela užmiršta savo amžiną ryšį su Kṛṣṇa. Bhāgavatam (11.2.37) sako: bhayaṁ dvitīyābhiniveśataḥ syād īśād apetasya viparyayo ‘smṛtiḥ. Vienintelis bebaimiškumo pagrindas – Kṛṣṇos sąmonė. Todėl tik tas, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą, gali deramai praktikuoti yogą. O kadangi galutinis yogos tikslas – vidujai išvysti Viešpatį, Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus jau yra geriausias iš visų yogų. Čia minimi yogos sistemos principai skiriasi nuo tų, kuriuos skelbia šiuo metu populiarios vadinamosios yogos draugijos.