LT/BG 6.47
Tekstas 47
- योगिनामपि सर्वेषां मद्गतेनान्तरात्मना ।
- श्रद्धावान्भजते यो मां स मे युक्ततमो मतः ॥४७॥
- yoginām api sarveṣāṁ
- mad-gatenāntar-ātmanā
- śraddhāvān bhajate yo māṁ
- sa me yukta-tamo mataḥ
Pažodinis vertimas
yoginām — iš yogų; api — taip pat; sarveṣām — visų tipų; mat-gatena — gyvenantis Manyje, visada galvojantis apie Mane; antaḥ-ātmanā — vidujai; śraddhā-vān — su visišku tikėjimu; bhajate — atlieka transcendentinę meilės tarnystę; yaḥ — tas, kuris; mām — Man (Aukščiausiajam Viešpačiui); saḥ — jis; me — Mano; yukta-tamaḥ — didžiausias yogas; mataḥ — manymu.
Vertimas
Iš visų yogų tas, kuris su didžiu tikėjimu visad gyvena Manyje, galvoja apie Mane ir tarnauja Man su transcendentine meile, yra artimiausiai susijęs su Manimi yogos ryšiais ir visų aukščiausias. Tokia Mano nuomonė.
Komentaras
Posme svarbi reikšmė tenka žodžiui bhajate. Jo šaknis – veiksmažodis bhaj, vartojamas, kai norima apibūdinti tarnystę. Žodis „garbinimas“ neatspindi tikrosios jo prasmės. Garbinti – tai dievinti ar rodyti pagarbą tam, kuris jos vertas. O tarnystė su meile ir tikėjimu skirta būtent Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Galima neparodyti pagarbos žmogui, kuris jos vertas, arba pusdieviui, ir dėl to būti pavadintam nemandagiu, bet negalima paniekinti tarnystės Aukščiausiajam Viešpačiui ir nesusilaukti už tai kuo griežčiausios bausmės. Kiekviena gyvoji esybė yra neatskiriama Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelė, todėl pagal savo prigimtį ji pašaukta tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Netarnaudama Aukščiausiajam Viešpačiui, ji patiria nuopuolį. Bhāgavatam (11.5.3) liudija:
- ya eṣāṁ puruṣaṁ sākṣād
- ātma-prabhavam īśvaram
- na bhajanty avajānanti
- sthānād bhraṣṭāḥ patanty adhaḥ
„Kas netarnauja pirmapradžiam Viešpačiui – visų gyvųjų esybių pradžiai, kas pro pirštus žiūri į šią savo pareigą, tas tikrai neteks savo prigimtinio būvio.“
Cituotame posme irgi pavartotas žodis bhajanti. Todėl žodis bhajanti gali būti vartojamas tiktai kalbant apie Aukščiausiąjį Viešpatį, tuo tarpu žodis „garbinimas“ tinka kalbant apie pusdievius ar bet kokią kitą gyvąją esybę. Šiame „Śrīmad-Bhāgavatam“ posme pavartotas žodis avajānanti sutinkamas ir „Bhagavad-gītoje“. Avajānanti māṁ mūḍhāḥ: „Tik kvailiai ir niekšai išjuokia Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Viešpatį Krsną.“ Tie kvailiai imasi atsakomybės rašyti „Bhagavad-gītos“ komentarus, nė neketindami tarnauti Viešpačiui. Dėl tos priežasties jie aiškiai neskiria žodžio bhajanti nuo žodžio „garbinimas“.
Visų yogos metodų viršūnė – bhakti-yoga. Kitos yogos – tai tik priemonė pasiekti bhakti principą bhakti-yogoje. Yoga iš tikrųjų reiškia bhakti-yogą. Visos kitos yogos – tik etapai, artėjant į tikslą – bhakti-yogą. Nuo savęs pažinimo proceso pradžios (karma-yogos) iki pabaigos (bhakti-yogos) – ilgas kelias. Jo pradžia, karma-yoga – tai veikla nesisavinant jos rezultatų. Kai karma-yoga praturtėja žinojimu ir atsižadėjimu, ji perauga į jñāną- yogą. O kai jñāna-yoga pasipildo meditacija į Supersielą atliekant įvairius fizinius pratimus, ir į Supersielą sutelkiamas protas, šis yogos etapas vadinasi aṣṭāṅga-yoga. Praėjus aṣṭāṅga-yogos etapą, pasiekiamas Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, ir tai vadinasi bhakti-yoga, arba kulminacija. Iš tikrųjų, bhakti-yoga yra galutinis tikslas, tačiau norint ją gerai išanalizuoti, reikia suprasti ir kitas yogas. Todėl yogas, kuris siekia aukščiausio tikslo, yra teisingame kelyje į amžiną sėkmę. O kas užsilaiko tam tikrame kelio etape ir nedaro tolimesnės pažangos, tas taip ir vadinamas: karma-yogu, jñāna-yogu arba dhyāna-yogu, rāja-yogu, haṭha-yogu etc. Kam nusišypso laimė prieiti bhakti-yogą, tas, vadinasi, pranoko visas kitas yogas. Todėl įsisąmoninti Kṛṣṇą – aukščiausia yogos pakopa. Lygiai taip kai kalbame apie Himālayus, galvoje turime aukščiausius pasaulio kalnus, kurių aukščiausias taškas – Everesto viršukalnė.
Didi sėkmė ateiti į Kṛṣṇos sąmonę bhakti-yogos keliu ir užimti savo tikrą vietą, atitinkančią Vedų nurodymus. Idealus yogas savo dėmesį sutelkia į Krṣṇą. Kṛṣṇa vadinamas Śyāmasundara, nes Jis yra gražaus debesų spalvos gymio, Jo lotosinis veidas spindi it saulė, apdarai žaižaruoja brangakmeniais, o kūną puošia gėlių girliandos. Viską aplink nutvieskia Jo akinantis spindesys, vadinamas brahmajyoti. Jis nužengia įvairiais pavidalais: Rāmos, Nṛsiṁhos, Varāhos ir Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, o dar Jis nužengia kaip žmogus, motinos Yaśodos sūnus. Jis žinomas Kṛṣṇos, Govindos ir Vāsudevos vardais. Jis – idealus vaikas, vyras, draugas ir mokytojas. Jis valdo visus turtus ir turi visas transcendentines savybes. Kas visiškai įsisąmonino šiuos Viešpaties bruožus, tas yra aukščiausias yogas.
Aukščiausią yogos tobulumo pakopą galima pasiekti tik per bhakti-yogą, taip teigiama Vedų raštuose:
- yasya deve parā bhaktir
- yathā deve tathā gurau
- tasyaite kathitā hy arthāḥ
- prakāśante mahātmanaḥ
„Tik toms didžiosioms sieloms, kurios šventai tiki ir Viešpačiu, ir dvasiniu mokytoju, savaime atsiskleidžia Vedų žinojimo esmė.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.23)
Bhaktir asya bhajanaṁ tad ihāmutropādhi-nairāsyenāmuṣmin manaḥ- kalpanam, etad eva naiṣkarmyam. „Bhakti – tai pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui, neturinti materialių išskaičiavimų nei šį, nei kitą gyvenimą. Atsikračius materialių polinkių, protą reikia visiškai panardinti Aukščiausiajame. Tokia naiṣkarmyos esmė.“ („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.15)
Štai keletas būdų praktikuoti bhakti, t.y. Kṛṣṇos sąmonę, kuri yra aukščiausia yogos sistemos tobulumo pakopa.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti šeštąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Dhyāna-yoga“.