LT/BG 7.16
Tekstas 16
- चतुर्विधा भजन्ते मां जनाः सुकृतिनोऽर्जुन ।
- आर्तो जिज्ञासुरर्थार्थी ज्ञानी च भरतर्षभ ॥१६॥
- catur-vidhā bhajante māṁ
- janāḥ su-kṛtino ’rjuna
- ārto jijñāsur arthārthī
- jñānī ca bharatarṣabha
Pažodinis vertimas
catuḥ-vidhāḥ — keturių rūšių; bhajante — tarnauja; mām — Man; janāḥ — žmonės; su-kṛtinaḥ — dorieji; arjuna — o Arjuna; ārtaḥ — kenčiantis; jijñāsuḥ — smalsuolis; artha-arthī — trokštantis materialios naudos; jñānī — teisingai suvokiantis dalykų esmę; ca — taip pat; bharata-ṛṣabha — o geriausias iš Bharatos palikuonių.
Vertimas
O geriausias iš Bhāratų, su pasiaukojimu Man ima tarnauti keturių rūšių dorieji žmonės: kenčiantys, geidžiantys turtų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliutą.
Komentaras
Skirtingai nuo nenaudėlių, šie žmonės ištikimai laikosi šventraščiuose nurodytų reguliuojamųjų principų; jie vadinami sukṛtinaḥ – besivadovaujantys šventraščių taisyklėmis, moraliniais bei socialiniais dėsniais ir daugiau ar mažiau pasišventę Aukščiausiajam Viešpačiui. Skiriamos keturios jų kategorijos: kenčiantys, stokojantys pinigų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliučią Tiesą. Šie žmonės ateina pas Aukščiausiąjį Viešpatį ir su pasiaukojimu tarnauja turėdami skirtingus tikslus. Jie nėra tyri bhaktai, nes nori, kad mainais už pasiaukojimo tarnystę būtų išpildytas koks nors jų troškimas. Tyrai pasiaukojimo tarnystei svetimi savanaudiški troškimai ir materialios naudos siekimas. Štai kaip tyrą pasiaukojimą apibūdina „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.1.11):
- anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
- jñāna-karmādy-anāvṛtam
- ānukūlyena kṛṣṇānu-
- śīlanaṁ bhaktir uttamā
„Reikia tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai palankiai nusiteikus, su transcendentine meile, negeidžiant jokios materialios naudos, gaunamos karmine veikla ar filosofuojant. Tokia pasiaukojimo tarnystė vadinama tyra.“
Kai šių keturių kategorijų žmonės ima su pasiaukojimu tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui ir, bendraudami su tyrais bhaktais visiškai apsivalo, jie taip pat tampa tyrais bhaktais. O štai nenaudėliams pasiaukojimo tarnystė pernelyg sunki, nes jie gyvena savanaudišką, netvarkingą gyvenimą ir neturi dvasinių tikslų. Tačiau net ir tarp jų pasitaiko tokių, kurie atsitiktinai susitinka su tyru bhaktu ir patys tampa tyrais bhaktais.
Žmonės, kurie be perstojo dirba dėl rezultatų, atsigręžia į Viešpatį ištikus materialiai bėdai; sunkią valandą jie ima bendrauti su tyrais bhaktais ir tampa Viešpaties bhaktais. Nusivylusieji kartais irgi susipažįsta su tyrais bhaktais ir susidomi Dievo pažinimu. Taip ir filosofams, linkusiems į sausus samprotavimus, nusivylus visomis pažinimo sritimis, kartais kyla noras sužinoti ką nors apie Dievą. Jie atsigręžia į Aukščiausiąjį Viešpatį ir ima Jam su pasiaukojimu tarnauti, o tarnaudami – Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo tyro bhakto malone – peržengia beasmenio Brahmano bei lokalizuotos Paramātmos pažinimo ribas ir priartėja prie Dievo asmenybės sampratos. Kai ir nusivylusieji, ir smalsieji, ir siekiantys žinojimo bei stokojantys pinigų atsikrato visų materialių troškimų ir visiškai įsisąmonina, kad materiali nauda neturi nieko bendra su dvasiniu tobulėjimu, jie tampa tyrais bhaktais. Kol bhaktai nepasiekia tokio apsivalymo lygio, jų transcendentinė tarnystė Viešpačiui turi karminės veiklos žymę, jie siekia pasaulietinių žinių etc. Taigi reikia visa tai peržengti, norint pasiekti tyros pasiaukojimo tarnystės pakopą.