LT/Prabhupada 0302 - Žmonės nelinkę atsiduoti
Lecture -- Seattle, October 2, 1968
Prabhupada: Taigi mes skaitome „Viešpaties Čaitanjos Mokymus.“ Pradėjome mūsų paskutiniame susitikime, dabar turėtume ir vėl skaityti. Ar paskaitysi tai? Taip.
Tamala Krišna: Dvidešimt devintas puslapis, tačiau kur jūs užbaigėte skaityti?
Prabhupada: Skaityk bet kur, viskas gerai.
Tamala Krišna: Gerai. „Bhagavad Gitoje mums sakoma, jog individualios esybės konstitucinė prigimtis - dvasinė siela. Ji nemateriali. Todėl kaip dvasinė siela žmogus yra neatsiejama Aukščiausiosios Sielos, Tobulos Tiesos, Dievo Asmens dalis. Mes taip pat sužinome, jog dvasinės sielos pareiga - atsiduoti, nes tik tuomet mes galime būti laimingi. Paskutinis Bhagavad Gitos nurodymas dvasinei sielai yra visiškai atsiduoti Aukščiausiajai Sielai, Krišnai, ir tokiu būdu įvyksta realizacija. Čia taip pat Viešpats Čaitanja atsako į Sanatanos klausimus, kartodamas tą pačią tiesą, tačiau neduodamas jam informacijos apie dvasinę sielą, kuri jau apibūdinta Gitoje.“
Prabhupada: Taip. Esmė, jog dvasinės sielos konstitucinė padėtis yra labai išsamiai apibūdinta Šrimad Bhagavad Gitoje. Paskutinis Bhagavad Gitos nurodymas, kaip Kriša sako: „Sarva-dharmān parityajya mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja“ (BG 18.66). Jis Ardžunai išaiškino visas jogos sistemos rūšis, visus religinių ritualų procesus, aukas, visas filosofines spekuliacijas, konstitucinę šio kūno padėtį, konstitucinę sielos padėtį. Bhagavad Gitoje Jis apibūdino viską. Ir galiausiai Jis sako Ardžunai: „Mano brangus Ardžunas, kadangi esi Man labai artimas ir brangus draugas, todėl atskleisiu tau slapčiausią Vedinio žinojimo dalį.“ Kas tai yra? „Paprasčiausiai atsiduok Man.“ Tai viskas. Žmonės nėra linkę atsiduoti; todėl jie turi mokytis tiek daug dalykų. Visai kaip vaikas - jis paprasčiausiai turi jausmą, jog turi atsiduoti savo tėvams, jis laimingas. Nėra jokio poreikio mokytis filosofijos, kaip gyventi labai laimingai. Vaikas visiškai priklausomas nuo tėvų rūpesčio, ir jis laimingas. Paprasta filosofija. Tačiau dėl to, jog esame pažengę civilizacijoje, žinojime, norime suprasti šią paprastą filosofiją žongliruodami įmantriais žodžiais. Tai tiek. Jeigu norite išmokti įmantrių žodžių, tuomet Krišnos sąmonės judėjime jų netrūksta. Turime filosofijos knygų tomus. Tačiau jeigu priimsite šį paprastą procesą, jog mes turime... Dievas yra didis, o mes - neatsiejama jo dalis, todėl mano pareiga yra tarnauti Jam ir atsiduoti. Tai tiek. Taigi Čaitanja Mahaprabhu, be jokių diskusijų apie konstitucinę padėtį, filosofiją, žinias, ir kitą daugybę dalykų, jogos sistemą, Jis paprasčiausiai pradeda sakydamas, jog gyvosios būtybės konstitucinė padėtis - tarnauti Aukščiausiajai visumai. Tai - Čaitanjos Mahaprabhu mokymų pradžia. Tai reiškia, jog Čaitanja Mahaprabhu pradeda nuo ten, kur pasibaigė Bhagavad Gitos mokymai. Taip. Tęsk toliau.
Tamala Krišna: „Jis pradeda nuo taško, kur Krišna pabaigė savo nurodymus. Didieji atsidavusieji pripažįsta, jog Viešpats Čaitanja - tai Pats Krišna, ir nuo to taško, kuriame pabaigė nurodymus Gitoje, dabar Jis ir vėl tęsia Savo nurodymus Sanatanai. Viešpats pasakė Sanatanai: „Tavo konstitucinė padėtis yra tokia, jog esi tyra gyvenanti siela. Nei šis materialus kūnas, nei tavo protas nėra tavo tikrosios esybės tapatybė, nei tavo intelektas, nei netikras ego - jie nėra tavo tikrosios esybės tapatybės. Tavo tapatybė - tai amžinas Aukščiausiojo Viešpaties Krišnos tarnas.“
Prabhupada: Čia yra keli svarbūs akcentai. Kalbant apie savirealizaciją, tie, kurie grubiai pasilieka materialioje platformoje, mano, jog „aš esu šis kūnas.“ Aš esu šis kūnas, kūnas reiškia jausmus. Todėl mano pasitenkinimas reiškia juslių pasitenkinimą - juslių tenkinimą. Tai - grubiausia savirealizacijos forma. Šis kūnas - tai taip pat yra „aš.“ Kūnas yra „aš“, protas yra „aš“, siela taip pat yra „aš“. „Aš“ (angl. „self“), sinonimas. Kūnas, protas ir siela, visi kartu jie vadinami „aš“. Grubiausioje savo gyvenimo stadijoje galvojame, jog šis kūnas - tai „aš“. Subtilesnėje stadijoje galvojame, jog protas ir intelektas yra „aš“. Tačiau, tiesą sakant, „aš“ yra anapus šio kūno, proto ir intelekto. Tokia yra padėtis. Tie, kurie grubiai tiki kūniška savirealizacijos koncepcija, yra materialistai. O tie, kurie laikosi pro toir intelekto koncepcijos, yra filosofai ir poetai. Jie filosofuoja arba dalinasi su mumis savo idėjomis per poeziją, tačiau jų koncepcija vis tiek yra klaidinga. Kai ateinate į dvasinės platformos tašką, tai vadinama atsidavimo tarnyste. Tai paaiškina Čaitanja Mahaprabhu.