LT/Prabhupada 0378 - Bhuliya Tomare komentaras
Tai - daina, kurią atliko Bhaktivinoda Ṭhākura kaip atsidavimo procesą. Mes girdėjome tiek daug apie atsidavimą. Taigi stai čia yra keletas dainų apie tai, kaip žmogus gali atsiduoti. Taigi Bhaktivinoda Ṭhākura sako: „Bhuliyā tomāre, saṁsāre āsiyā." „Mano brangus Viešpatie, aš atėjau į šį materialų pasaulį, nes pamiršau Viešpatį. Nuo tada, kai čia atėjau, kentėjau visą daugybę rūpesčių, ilgą, ilgą laiką per skirtingas gyvybės rūšis. Todėl aš atėjau tam, kad Tau atsiduočiau, ir pateikčiau Tau savo kentėjimų istoriją. Pirmas dalykas yra tai, jog turėjau gyventi savo motinos įsčiose.“ Jananī jaṭhare, chilāma jakhona. „Kai buvau ten, kompaktiškai supakuotas į sandarų krepšį, su kojomis ir rankomis, buvau savo motinos įsčiose. Tuo metu patyriau Tavo blyksnį. Nuo to karto daugiau Tavęs nebegalėjau pamatyti. O būdamas įsčiose akimirksnį galėjau matyti. Tuo metu pagalvojau, „takhona bhāvinu, janama pāiyā“, „Pagalvojau, jog tuomet, kai išeisiu iš šių įsčių, aš turėčiau šimtu procentų įsitraukti į tarnystę Viešpačiui, garbindamas Jį. Daugiau jokių gimimų ir mirčių pasikartojimų, tai kelia tiek rūpesčių. Dabar, šiame gimime, turėčiau įsitraukti į atsidavimo tarnystę, kad išsivaduočiau iš šios māyos. Tačiau, deja, būtent po mano mirties, „anama hoilo, paḍi' māyā-jāle, nā hoilo jñāna-lava,“ Kai tik išėjau iš įsčių, kaipmat māyā, iliuzinė energija, mane pagavo, ir aš pamiršau, jog buvau tokiose pavojingose sąlygose, aš verkiau iš meldžiausi Viešpačiui, kad šį kartą išėjęs aš įsitraukčiau į atsidavimo tarnystę. Tačiau visi tie jausmai buvo prarasti, kai tik gimiau." Tuomet kita stadija yra „ādarera chele, sva-janera kole.“ „Tuomet aš tapau labai mielas vaikas, kiekvienas mane pasiimdavo ant kelių, ir aš galvodavau: „Gyvenimas yra toks gražus, kiekvienas mane myli." Tuomet pagalvojau: „Šis materialus gyvenimas yra labai geras.“ Ādarera chele, sva-janera kole, hāsiyā kāṭānu kāla. „Nes čia nėra jokių rūpesčių. Kai tik patiriu sunkumų, visi ateina, kad suteiktų man palengvėjimą. Todėl pamaniau, jog mano gyvenimas taip ir tęsis. Tad aš paprasčiausiai švaisčiau savo gyvenimą besišypsodamas, o toji šypsena traukdavo mano artimuosius, ir jie glostydavo mane. Maniau: „Tai yra gyvenimas.“ Janaki... janaka jananī-snehete bhuliyā, saṁsāra lāgilo. „Tuo metu patyriau daug tėvų meilės. Todėl maniau, jog šis materialus pasaulis yra labai šaunus.“ Krame dina dina, bālaka hoiyā, khelinu bālaka-saha. „Tuomet palaipsniui aš užaugau ir pradėjau žaisti su savo vaikystės draugais, tai buvo labai puiku. Ir po kažkiek dienų, kai buvau šiek tiek protingas, buvau nusiųstas į mokyklą. Taigi pradėjau mokytis labai rimtai. Po to „vidyāra gaurave, bhrami' deśe deśe, dhana uparjana kori.“ „Tuomet pasipūčiau...“ Bhaktivinoda Ṭhākura buvo teismo pareigūnas. Jis buvo siunčiamas iš vienos vietos į kitą. Apie savo gyvenimą jis teigia „vidyāra gaurave“" „Kadangi buvau šiek tiek išsilavinęs, apie mane būdavo skelbiama ir aš padoriai uždirbdavau. Todėl maniau: „Tai yra labai gerai“. Vidyāra gaurave, bhrami' deśe deśe, dhana uparjana kori. Sva-jana pālana, kori eka-mane, „Ir vienintelė pareiga buvo rūpintis, kaip išlaikyti, kaip užauginti šeimos narius, kaip padaryti juos laimingais. Jie tapo mano vieninteliu gyvenimo tikslu ir objektu.“ „Bārdhakye ekhona, bhakativinoda. “ Dabar Bhaktivinoda Ṭhākura sename savo amžiuje sako: „Kāṇdiyā kātara ati“, „Dabar aš matau, jog visa tai turėsiu atmesti, turėsiu išeiti ir priimti kitą kūną. Todėl aš nežinau, kokį kūną aš gausiu. Dėl to verkiu, esu labai nukentėjęs.“ Bārdhakye ekhona, bhakativinoda, kāṇdiyā kātara ati. „Labai nukentėjau.“ Nā bhajiyā tore, dina bṛthā gelo, ekhona ki. „Negarbindamas Tavęs ir Tau netarnaudamas, paprasčiausiai iššvaisčiau savo laiką. Aš nežinau, ką daryti. Todėl atsiduodu.“