LT/Prabhupada 0383 - Gaura Pahu komentaras



Purport to Gaura Pahu -- Los Angeles, January 10, 1969

Gaura pahū nā bhajiyā goinu, prema-rathana-dhana helāya hārāiṅu. Tai - kita daina, kurią parašė Narottama dāsa Ṭhākura. Jis sako: „Negarbindamas Viešpaties Čaitanjos aš prisišaukiau dvasinę mirtį.“ Gaura pahū nā bhajiyā goinu. Gaura pahū reiškia „Viešpats Čaitanja“. Nā bhajiyā, „negarbindamas“. Goinu, „prisišaukiau dvasinę mirtį.“ Adhane yatane kari dhanu tainu. „Kodėl aš prisišaukiau dvasinę mirtį? Nes esu įsitraukęs į kažką, kas yra bevertiška, ir atmečiau tikrąjį gyvenimo tikslą.“ Adhana reiškia „beverčiai dalykai“. O dhana reiškia „vertingi dalykai“. Taigi kiekvienas iš mūsų, atmesdamas savo dvasinį išsivadavimą, įsitraukia į materialinį juslių tenkinimą, todėl mes prarandame šios žmogaus kūno formos galimybę pakylėti save į dvasinę platformą. Šis žmogaus kūnas yra duotas sąlygotai sielai tam, kad ji gautų galimybę pasiekti dvasinį išsivadavimą. Taigi kiekvienas, kuris nesirūpina dvasiniu išsivadavimu, prisišaukia dvasinę mirtį. Dvasinė mirtis reiškia pamiršti, jog esi dvasia. Tai - dvasinė mirtis. Gyvūno gyvenimas yra pilnas užmaršumo. Jie negali prisiminti bet kokiomis aplinkybėmis, jog jie - ne šis kūnas, jog jie skiriasi nuo savo kūno. Tik šioje žmogaus kūno formoje, žmogaus gyvenimo formoje, galima suprasti, jog esate ne šis kūnas, o dvasinė siela. Taigi kartodamas Hare Kṛṣṇa žmogus gali lengvai suprasti šį faktą, o garbindamas Viešpatį Čaitanją, sekdamas Jo principais ir keliu, žmogus gali kartoti Hare Kṛṣṇa ir labai lengvai pasiekti dvasinio supratimo platformą. Tačiau Narottama dāsa Ṭhākura sako, jog mes tai atmetame. Todėl prisišaukiame dvasinę mirtį.

Tuomet jis sako: „Prema-rathana-dhana helāya hārāiṅu.“ Dvasinis gyvenimas reiškia išvystyti tikrąją meilę. Kiekvienas sako - meilė. Yra tokia daugybė vaizdinių, popierių apie „meilę.“ Tačiau ten meilės nėra. Tai iliuzija. Visa tai - geismas. Meilė intoksikacijai, meilė seksui, meilė tam... Visa tai vyksta. TIkroji meilė reiškia... Meilė, šis žodis, gali būti taikomas tik Kṛṣṇai, Dievui. Nes mes esame sukurti tam tikslui. Mylėti reiškia mylėti Kṛṣṇą. To yra norima. Tai - dvasinė meilė Taigi „prema-rathana“. Aš galėčiau pasiekti transcendentinę meilės padėtį, tačiau aš tai atmetu. Todėl prisišaukiu savo dvasinę mirtį. Šie dalykai vyksta dėl mano praeities neteisingų poelgių. Kiekvienas, kuris turi šį materialų kūną, turi jį dėl praeities neteisingų veiksmų. Kartais mes sakome - religingi, pamaldūs veiksmai. Tiesą sakant, kai tik žmogus gauna materialų kūną, daugiau nebėra religingų veiksmų. Religingiems veiksmams materialus kūnas nebereikalingas. Tai - religingi, pamaldūs veiksmai. Kitu atveju turėtų būti atsižvelgta į faktą, jog netgi Brahmā, kuris yra vyriausioji gyvoji būtybė šioje visatoje ir turi daugybę gyvenimo trukmės metų, visa jo galia vis tik laikoma kaip neteisingi veiksmai, kadangi jis turi materialų kūną. Todėl mes einame giliai žemyn ir žemyn, dėl savo neteisingų veiksmų gaudami vieną po kito kūną. Bhāgavatoje taip pat pasakyta, jog jie nežino, kad per šį juslių tenkinimo procesą jie įgys kitą kūną. Kitas kūnas - materialių kančių priežastis. Kadangi aš turiu šį kūną, jaučiu galvos skausmą, pilvo skausmą. Jaučiu tą ir tą. Tačiau kai tik išeiname iš šio materialaus kūno, daugiau nebėra materialių kančių. Tai - paprasčiausiai džiaugsmingas gyvenimas. „Brahma-bhūtaḥ prasannātmā.“ (BG 18.54) Prasannātmā reiškia „džiaugsmingas“, kai tik žmogus pasiekia dvasinį gyvenimą. Taigi dėl savo praeities veiksmų aš prarandu šią galimybę. „Apana kara mada seva...“

Kodėl tai vyksta? „Sat-saṅga chāḍi khainu asatyera vilāsa.“ „Aš atmečiau bendravimą su atsidavusiais, tačiau aš bendrauju su nesąmoningais žmonėmis.“ Asatyera. Asat ir sat. Sat reiškia „dvasia“. Asat reiškia „materija“. Taigi siejimasis su materialiais prisirišimais daro poveikį šiame materialiame, sąlygotame gyvenime. Žmogus turi bendrauti su atsidavusiais. „Satāṁ prasaṅgād mama vīrya-saṁvido.“ Žmogus gali suprasti Dievą tik per bendravimą su atsidavusiais. Todėl mes giname šį Kṛṣṇos sąmonės judėjimą, bendruomenę. Tiesą pasakius, jūs pamatysite, jog tas, kuris ateina į šią bendruomenę, bendraudamas su atsidavusiais kelias dienas, kelias savaites, tampa sąmoningas, ir toliau siekia iniciacijos bei tolimesnės pažangos. Taigi šis bendravimas yra labai svarbus. TIe, kurie vadovauja skirtingiems centrams ir šventyklos, turėtų būti labai atsakingi, nes viskas priklausys nuo jų nuoširdžių veiksmų bei charakterio. Jeigu jie nenuoširdūs, tai bus neefektyvu. Žmogus gali ateiti ir bendrauti su mumis, tačiau jeigu mes esame nenuoširdūs, tuomet tai bus neefektyvu. Tačiau jeigu atsidavusieji yra nuoširdūs, bet kas, kas turės ryšį su asidavusiuoju, pasikeis. Tai yra paslaptis. „Sat-saṅga chāḍi asatyera vilāsa.“ Kai tik mes atmesime bendravimą su šiais atsidavusiais, kaipmat māyā mus pagaus. Kai tik atmesime šią kompaniją, māyā sakys: „Taip, ateik į mano kompaniją.“ Be jokios kompanijos niekas negali išlikti neutralus. Tai neįmanoma. Žmogus turi bendrauti su māyā arba Kṛṣṇa. Taigi kiekvienas turėtų būti rimtai nusiteikęs palaikyti ryšį su atsidavusiais, su Kṛṣṇa.

Kṛṣṇa reiškia... Kai kalbame apie Kṛṣṇą, „Kṛṣṇa“ reiškia Kṛṣṇą su Jam atsidavusiais. Kṛṣṇa niekada nėra vienas. Kṛṣṇa yra su Rādhārāṇe. Rādhārāṇī yra viena iš gopių. Kṛṣṇa yra ir su piemenimis. Mes nesame impersonalistai. Mes nematome Kṛṣṇos vieno. Taip pat Kṛṣṇa reiškia ir Kṛṣṇai atsidavusius. Taigi Kṛṣṇos sąmonė reiškia bendrauti su Kṛṣṇai atsidavusiais. Viṣaya viṣama viṣa satata khāinu. Jis sako: „Aš visuomet gėriau pavojingiausius savo juslių tenkinimo nuodus.“ „Viṣaya viṣama viṣa.“ Viṣaya reiškia juslių tenkinimą. Valgymas, miegojimas, dauginimasis ir gynyba. Tai vadinama viṣaya. O viṣama reiškia „pavojingai“. Viṣa reiškia „nuodai“. Jeigu žmogus paprasčiausiai įsitraukęs į šiuos keturis gyvenimo principus, visai kaip gyvūnai, tuomet galima sakyti, jog jis paprasčiausiai geria nuodus. Tai tiek. Viṣaya viṣama satata khāinu. „Aš žinau šiuos nuodus, tačiau esu taip užnuodytas, jog geriu šiuos nuodus kiekvieną akimirką.“ Gaura-kīrtana-rase magana nā painu. „Aš negalėjau įsilieti į saṅkīrtanos judėjimą, kurį pradėjo Viešpats Čaitanja.“ Tai yra faktas. Tie, kurie pernelyg prisirišę prie materialistinio gyvenimo, ar kurie visuomet geria juslinio pasitenkinimo nuodus, jų netraukia saṅkīrtanos judėjimas.

Taigi galiausiai Narottama dāsa Ṭhākura rauda. Jis atspindi save. Jeigu žmogus prieina šį raudojimo tašką, tai taip pat yra labai puiku. Jis kaipmat apsivalo. Raudojimas reiškia apsivalymą. Taigi jis sako: „Keno vā āchaya prāṇa kichu bali...“ Kodėl aš gyvenu? Aš nebendrauju su atsidavusiais, aš nedalyvauju saṅkīrtanos judėjime. Aš nenoriu suprasti, kas yra Kṛṣṇa. Aš nesuprantu, kas yra Viešpats Čaitanja. Tuomet dėl ko aš gyvenu? Tai yra raudojimas. „Kas yra mano laimė? Kas yra mano laimės standartas? Kodėl aš gyvenu?“ Narottama dāsa kena nā gela. „Kodėl aš nemiriau prieš daug metų? Aš turėjau mirti. Kokia mano gyvenimo reikšmė?“ Taigi tai ne Narottama dāsa Ṭhākuros raudojimas. Kiekvienas iš mūsų turėtų taip galvoti: „Jeigu negalime bendrauti su atsidavusiais, jeigu nesuprantame, kas yra Kṛṣṇos sąmonės judėjimas, jeigu neturime ryšio su Viešpačiu Čaitanja ir atsidavusiais, geriau mirti. Nėra jokių kitų vaistų.“