LT/Prabhupada 0427 - Siela skiriasi nuo grubaus ir subtilaus kūnų
Lecture on BG 2.11 -- Edinburgh, July 16, 1972
Remiantis vedine sistema, visuomenėje yra keturios žmonių klasės. Cātur-varṇyaṁ Maya sṛṣṭaṁ Guna-karma vibhāgaśaḥ (BG 4.13). Žmonių visuomenė turi būti suskirstyta į keturias žmonių klases. Visai kaip mūsų kūne yra keturi skirtingi skyriai: smegenų, rankų, pilvo ir kojų. Visi jie reikalingi jums. Jeigu norima palaikyti kūną, tuomet turite tinkamai palaikyti savo galvą, rankas, pilvą ir kojas. Bendradarbiavimas. Daugybę kartų girdėjote apie kastų sistemą Indijoje: brahmanai, kšatrijai, vaišjos, šudros. Tai nėra dirbtina. Tai natūralu. Bet kurioje visuomenėje, į kurią nukeliausite, ne tik Indijoje, bet kurioje kitoje šalyje, yra šios keturios žmonių klasės. Intelektualų klasė, administratorių klasė, gamintojų ir darbininkų klasės. Jūs jas vadinate skirtingais vardais, tačiau atskirtis turi būti. Kaip jau sakiau, mūsų pačių kūnuose yra atskirtis - smegenų, rankų, pilvo ir kojų skyriai. Taigi visi karaliai priklauso rankų skyriui - jie gina žmones. Kšatrijai... Kšatrijas reiškia tą, kuris miestiečiams suteikia apsaugą nuo priešų. Tai vadinama kšatriju.
Taigi Krišna sako Ardžunai: „Kodėl nukrypsti nuo savo pareigos? Ar tau atrodo, jog tavo brolis, dėdė ar senelis, esantys priešininkų pusėje, po kovos numirs? Ne. Tai nėra faktas.“ Esmė yra tokia, jog Krišna norėjo išmokyti Ardžuną, jog šis kūnas skiriasi nuo asmens. Visai kaip kiekvienas mūsų skiriamės nuo savo marškinėlių ir palto. Taip pat mes, gyvosios būtybės, sielos, skiriamės nuo grubiojo ir subtiliojo kūnų. Tai - Bhagavad Gitos filosofija. Žmonės jos nesupranta. Įprastai žmonės mano, kad jie - tai šis kūnas. Toks mąstymas šastrose pasmerktas.
- yasyātma-buddhiḥ kuṇape tri-dhātuke
- sva-dhīḥ kalatrādiṣu bhauma ijya-dhīḥ
- yat-tīrtha-buddhiḥ salile na karhicij
- janeṣv abhijñeṣu sa eva go-kharaḥ
- (SB 10.84.13)
Go reiškia „karvė“, o khara - „asilas“. Tas, kuris gyvena remdamasis kūnišku gyvenimo supratimu, yasyātma-buddhiḥ kuṇape tri-dhātuke... Kūniška gyvenimo samprata skirta gyvūnams. Šuo nežino, kad jis nėra šis kūnas, kad jis - tyra siela. Tačiau žmogus, jeigu jis išsilavinęs, gali suprasti, kad jis nėra šis kūnas, kad jis skiriasi nuo šio kūno. Kaip jis gali suprasti, jog mes skiriamės nuo šio kūno? Tai taip pat labai supaprastintas metodas. Bhagavad Gitoje pasakyta:
- dehino 'smin yathā dehe
- kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
- tathā dehāntara-prāptir
- dhīras tatra na muhyati
- (BG 2.13)
Dehinaḥ... Asmin dehe, šiame kūne, yra siela, dehī... Dehī reiškia šio kūno savininką. Aš nesu šis kūnas. Jeigu manęs paklausite: „Kas...“ Visai kaip kartais mes paklausiame vaiko: „Kas tai yra?“, jis atsakys: „Čia mano galva“. Taip pat jeigu paklausite manęs ar bet kurio kito: „Kas tai yra?“, bet kas atsakys: „Tai - mano galva“. Niekas nesakys: „Aš galva“. Tad jeigu jūs išnagrinėsite visas kūno dalis, pasakysite: „Čia mano galva, mano ranka, mano pirštas, mano koja“, tačiau kur yra „aš“? „Mano“ yra tuomet, kai yra „aš“. Tačiau mes neturime jokios informacijos apie „aš“. Mes paprasčiausiai turime informaciją apie „mano“. Tai vadinama neišmanymu. Taigi visas pasaulis apimtas įsivaizdavimo, jog mes - tai šis kūnas. Galiu jums duoti dar vieną pavyzdį. Pavyzdžiui, kažkas iš jūsų giminių, tarkime, mano tėtis, mirė. Dabar aš verkiu: „Ak, mano tėtis išėjo. Mano tėtis išėjo.“ Tačiau jeigu kas nors paklaustų: „Kodėl sakai, kad tavo tėtis išėjo? Jis čia guli. Kodėl tu verki?“ „Ne, ne, tai - jo kūnas. Tai - jo kūnas. Mano tėčio nebėra.“ Todėl pagal dabartinius mūsų apskaičiavimus aš matau tavo kūną, tu matai mano kūną, tačiau niekas nemato tikrojo asmens. Po mirties jis suvokia: „Ak, tai ne mano tėvas; tai - mano tėvo kūnas.“ Matote? Taigi po mirties mes tampame protingi. Kol gyvename, esame neišmanyme. Tai - moderni civilizacija. Kol gyvename... Visai kaip žmonės turi draudimo politiką, kad gautų pinigų. Tie pinigai gaunami po mirties, ne gyvenimo metu. Kartais taip pat gyvenimo metu. Taigi kol gyvename, esame neišmanyme. Mes nežinome, kas yra mano tėvas, mano brolis, kas aš esu... Tačiau kiekvienas turi įspūdį: „Šis kūnas - tai mano tėvas, šis kūnas - tai mano vaikas, šis kūnas - tai mano žmona.“ Tai vadinama neišmanymu. Jeigu patyrinėsite visą pasaulį, gyvenime kiekvienas sakys: „aš esu anglas“, „aš - indas“, „aš - induistas“, „aš - musulmonas“. Tačiau jeigu jo paklausi: „Ar tikrai?“ Šis kūnas yra induistas, musulmonas ar krikščionis dėl to, kad atsitiktinai atsirado induistų, musulmonų visuomenėje, arba gimė tam tikroje šalyje, todėl mes sakome: „Aš esu indas“, „aš - europietis“, „aš esu tas ar anas“. Kai kūnas yra miręs, tuo metu mes sakome: „Ne, ne, tas žmogus, kuris buvo kūne, dabar išėjo. Tai - visai kitas dalykas.“